Atvykę iš Jeruzalės Rašto aiškintojai sakė: „Jis turi Belzebulą“ ir: „Demonų kunigaikščio galia jis išvaro demonus“.

O Jėzus, pasivadinęs juos, ėmė kalbėti palyginimais: „Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną? Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko. Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka. Todėl jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas. Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus“.

„Iš tiesų sakau jums: bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kad ir kaip jie piktžodžiautų; bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme“. Jie mat sakė: „Jis turi netyrąją dvasią“.

Kiti skaitiniai: 2 Sam 5, 1–7. 10; Ps 89

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Kęstutis Dvareckas

Neretai nutinka, kad, kęsdami įvairiausius vidinius konfliktus, ieškome vienybės su kitais. Bet ar tikrai ilgimės vienybės – praturtinančios, praplečiančios ne tik akiračius, bet ir širdis – o ne siekiame vienybės karikatūros trokšdami, kad kitas ar kiti mums pritartų, palaikytų, prie mūsų nuomonės ir mūsų pačių pritaptų – supanašėtų?..

Rašto aiškintojai jiems nepataikaujantį, prie jų nepritampantį Jėzų kaltina (plg. 22 eil.) bedieviškumu, neva Jis veikia Piktojo galia. Jėzus atsako palyginimais pabrėždamas susiskaldymo, kaip pražūties klystkelio realybę (plg. 24-25 eil.). Susiskaldymas nėra tik šiaip blogis, nesėkmė – jis tramplinas į susinaikinimą.

Žmogus – Dievo ir Piktojo susitikimo, kovos vieta. Ir ta įtampa provokuoja rinktis. Nors Jėzus ir sakė: „Negalima tarnauti dviem šeimininkams“ (Mt 6, 24), neretai pasiduodame iliuzijai pergudrauti Dievą. Nepasirinkimas irgi yra pasirinkimas. Šiuo klausimu, jei vis dar siekiama išlikti Dangui, neįmanomas  „ir ir“ - stovime „arba arba“ kryžkelėje. „Ir ir“ veda į vidinį susiskaldymą, o šis į pražūtį.

Pasirinkimas tarnauti Piktajam gal ir leidžia kurį laiką nepastebėti klaidų ir nuodėmių, jas ignoruoti, bet ilgainiui, nebetikint ir nesiekiant atleidimo, nepriimant Jo, – tai tampa amžina nuodėme, nepanaikinama kalte (plg. 29–30 eil.). Piktasis skaldo ir valdo mus, siekdamas savo pergalės – mūsų amžino pralaimėjimo.

Pasirinkimas priklausyti Dievui neapsaugo nuo klaidų, bet sekant Jėzumi, tikint ir priimant atleidimą (plg. 28 eil.) – jos tampa nuolankumo ir Dievo Meilės didybės apsireiškimo vieta, tampa dygliu, saugančiu nuo puikybės (plg. 2 Kor 12, 7–10), visų kitų klaidų motinos. Savąja Dvasia per atleidimą Dievas valo mūsų žaizdas gijimui. Ir vienybė su Dievu atveria vienybei su Kūrinija, vienybei su savimi pačiais.

Bernardinai.lt