„Aš nenustoju stebėtis, jog tebesu šiame pasaulyje. Man, gimusiam tais pačiais metais, kada Hitleris atėjo į valdžią Vokietijoje, galimybė išlikti gyvam buvo lygi nuliui. Likau gyvas tik nesibaigiančių stebuklų dėka, kurie visuomet nutikdavo laiku”(Samuelis Bakas)

Tolerancijos centre iki kovo 30 veikianti S.Bako paroda „Gyvenimo stotys“.

Samuelis Bakas – vienas iš tų menininkų, kurie, rodos, noriai dalijasi savo kūrybos paslaptimis. Kiekvienas Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro lankytojas, atradęs daugiau laiko apžiūreti čia eksponuojamą S. Bako kūrinių parodą „Gyvenimo stotys“, gali išgirsti nuoseklius dailininko aiškinimus, ką jam reiškia viena ar kita drobė, ką jis nori pasakyti naudodamas tam tikrus simbolius, varijuodamas tapybos stiliais ar praėjusių epochų meninėmis srovėmis.

Tačiau tiems, kurie bando S. Baką pažinti giliau, tapytojas užmena daugiau mįslių nei duoda atsakymų. Menininkas, kurio pirmoji paroda buvo surengta Vilniaus gete – tuomet mažajam Samueliui tebuvo devyneri – „Gyvenimo stotims“ atrinko 37 savo kūrinius, liudijančius apie skirtingus gyvenimo ir kūrybos laikotarpius.

Parodoje galima pamatyti jo pirmąją aliejinę tapybą „Turgus“ (1946), sukurtą Perkeltų asmenų stovykloje, Vokietijoje, kur jis su mama prisiglaudė po Antrojo pasaulinio karo, abstrakcijas („Po tvano“ (1960), „Puolę angelai“ (1961) iš septintojo dešimtmečio Romos laikotarpio, o taipogi ir darbų, kuriems prireikė sukurti ištisų dešimtmečių („Šia kryptimi“ (1969-2011), „Senovinis miestas“ (1969-2005). Retrospektyvinė paroda apima 1946–2011 m. laikotarpį: į Tolerancijos centrą atkeliavo ir vėlyviausios, 2010– 2011 metais, sukurtos drobės iš ciklo „Adomas ir Ieva“, praėjusią vasarą pristatyto Puckerio galerijoje, Bostone: mieste, kuriame šiuo metu gyvena ir kuria dailininkas.

S. Bakas – kosmopolitas, 1933 m. gimęs Vilniuje, tuolaikinės Lenkijos teritorijoje, po karo su mama pabėgęs į Vokietiją, Perkeltųjų asmenų stovyklą, 1948 m. emigravęs į kątik įkurtą  Izraelio valstybę, mokęsis Paryžiaus École des Beaux Arts mokykloje, pradėjęs savo menininko karjerą Romoje, vėliau gyvenęs Niujorke, Paryžiuje ir Šveicarijoje, savo kūriniuose apjungdamas geriausias Vakarų Europos vaizduojamosios dailės tradicijas, apimdamas tiek Ankstyvojo renesanso, tiek XX a. atsiradusius modernistinių srovių ieškojimus, sukūrė savo savitą meninį stilių.

Tai autentiškas Samuelio Bako menas, stilius, sujungiantis tobulų renesansinių figūrų detales, metafizines siurrealistų erdves, arte povera, savaip interpretuotą judėjo-krikščionišką ikonografiją, gilų simbolizmą. Privalu pabrėžti, kad visgi svarbiausia S.Bako kūrybos detale lieka neapčiuopiama užkoduota metafizinių, giliųjų žmoniją jaudinančių klausimų erdvė. Tai dailė, kelianti klausimus apie pasaulį, kuriame mes egzistuojame: esminius gėrio ir blogio, nepagydomų istorijos žaizdų, žmogiškosios egzistencijos. Dailininkas nebyliai klausia žiūrovo: koks mūsų tikslas šioje žemėje, ar dar turi ateitį žmonija, Antrojo pasaulinio karo metais liudijusi neapsakomo žiaurumo įvykius?

S.Bakas bando paliesti temas, kurioms neužtenka žodžių aprašyti. Kiekviename paveiksle atsikartoja dar vaikystėje prarasto pasaulio metafora.

Vienas mėgstamiausių simbolių, naudojamų S. Bako darbuose – kriaušė. Dailininkui – tai savotiškas obuolio – plačiai paplitusio išvarymo iš rojaus simbolio Vakarų Eruopos dailėje - atitikmuo. Tapytojas, kometuodamas parodoje „Gyvenimo stotys“ eksponuojamus kūrinius, pasakoja pasirinkęs kriaušę vienu pagrindinių savo simbolių dėl jos puikiai atpažįstamo skonio. Tai saldus ir sultingas vaisius, kurio visi esame ragavę. S. Bakas pasakoja, jog jam įstrigęs vienas senovinis paveikslas, matytas keliaujant po Europą: tai tradicinė gundymo tema: Ieva tiesia Adomui obuolį, o šalia ją mėgdžioja beždžionėlė, letenėleje laikydama kriaušę.

Kita vertus, kriaušė S.Bakui tampa asmeniškos istorijos, vaikystėje išgyventos tragedijos simboliu. Ankstyvesniuose darbuose „Apgalvotas natiurmortas“ (1981), „Paslaptis“ (1989) jau pateikiama intriguojanti kriaušės versija, tačiau kol kas ji, rodos, ir pačiam dailininkui, lieka paslaptimi: vaisius iš kalto metalo, su berūdijančia rakto skylute viduryje. Rakto, kurio molinė atlieja nuskilusi voliojasi ant žemės („Paslaptis“).

Tačiau naujausiuose, 2010–2011 m. darbuose kriaušė vėl tampa prinokusiu vaisiumi, kurį galima valgyti. „Adomo ir Ievos“ serijos darbuose S.Bakas tapo vyrą ir moterį, bandančius išgyventi katastrofos nusiaubtame pasaulyje: tai jo tėvai (nors mes žinome, kad S. Bako tėvui nepavyko išgyventi), klaidžiojantys po išnykusią civilizaciją. Kriaušė, atkartojanti moteriškas formas, moters gimdą – saugią priebėgą, tampa laikinais jų namais („Adomas ir Ieva ir laikinas prieglobstis“ (2010), saldžiuoju vaisiu, kurio jie atsikando nuo nukirsto, ir šiaip taip besilaikančio medžio šakos („Adomas ir Ieva ir jų istorija“ (2011), ir net simboliniu pasauliu, kurį reikia atgal sudėti iš gabalėlių („Adomas ir Ieva ir mėginimas taisyti pasaulį“ (2010).

Galime daryti prielaidą, kad kriaušė – S. Bako tėvų ir paties dailininko „gėrio ir blogio pažinimo vaisius“. Tai kitas gėris ir blogis, tai vienos tautos apokalipsė, atverta žmonijos, pažinusios savąsias blogio galias. S. Bakas nenori naudoti obuolio, per tūkstančius metų tapusio Ievos ir Adomo lengvabūdiškumo simboliu. Tapytojo tėvai išvaromi ne iš „pažadėtojo rojaus“, bet iš „kasdienio rojaus“ ar veikiau elementaraus pasaulio, kurį mes ir šiandien pažįstame. Jis pats, dar neturėdamas nė dešimties metų atsisveikina su saugia vaikyste, kurią ligi tol pažinojo. Vilniaus gete, o vėliau ir Žydų darbo stovykloje HKP, S. Bako tėvai „bando lopyti senojo pasaulio likučius: mažasis Samuelis ten netgi  mokosi piešti, surengia pirmąją parodą.

Tolerancijos centre lankytojai turi unikalią galimybę pamatyti ir pirmuosius S.Bako eskizus iš muziejaus fondų, pieštus ant tuščių Vilniaus žydų bendruomenės kronikos (Pinko) puslapių 1942–1943 m., bei S. Bako piešinius, rastus Vilniaus gete.

„Aš supratau, kad noriu papasakoti svarbią istoriją. Manyje glūdėjo mieganti praeitis. Abstrakčiosios drobės įgalino tą praeitį išlaisvinti. Man jų kalba buvo suprantama, bet ar ji buvo suprantama kitiems? Aš norėjau savo kūriniais perteikti betarpiškumą ir nutolimą vienu metu. Idėja pasakoti apie žmogiškojo atgimimo poreikį, kalba, kuri atkurtų senovinę iuliziją, viziją, sukurtą iš šešėlio ir šviesos, ir atvirkščiai, man pasirodė tinkamiausia. Pajaučiau, jog tapybos darbas neturi būti asmeniškas, bet nutapytas stiliumi, atkartojančiu reprezentacinių kūrinių tradicijas, kokie buvo Renesanso, Baroko ar XIX amžiuje kurti darbai. Mano tapybos darbai neduoda atsakymų, jie kelia vien klausimus“, rašo S. Bakas savo atsiminimų knygoje „Nutapyta žodžiais“[1] .

Vienas iš daugiausiai klausimų iškeliančių paveikslų - 2005 m. „Vienas Jokūbų“. Čia S.Bakas pasirenka gerai Vakarų Europos dailėje pažįstamą siužetą – Jokūbo sapną ar Jokūbo kopėčias, ir sukuria savitą Pradžios knygos interpretaciją. Šventajame Rašte aprašomame sapne kopėčiomis iš dangaus į žemę aukštyn, žemyn laipioja angelai, o Dievas pažada Jokūbui, jog „jo palikuonys išplis lyg žemės dulkės į vakarus ir rytus, ir visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras palaiminimą“ (Pr 28-22). S. Bako interpretacijoje Jokūbas, kaip pirmieji kankiniai, „miega“ (gal miręs, nukankintas?), persismeigęs kopėčiomis, prie kurių prikalti angelų sparnai, panašesni į dažytus metalo gabalus, nei į lengvas plunksnas. Už Jokūbo figūros nuo senos sienos jau pradeda byrėti dangaus mėlio spalvos dažai. Tai Jokūbas, „pasismeigęs ant pranašystės“, kuria patikėjo, bet istorija jam ir jo tautai buvo negailestinga.

Šiame strapsnyje aptarėme tik keletą S.Bako drobių siužetų. Apie kiekvieną galima kalbėti be galo ir bandyti atsakyti į dailininko užduotus klausimus: stumdyti šachmatų figūrėles, įkūnijančias žmogiškosios gyvenimo kovos vargus, ieškoti pamestų raktų Vilniaus gatvėse, nebereikalingų šeimininkams, ar bandyti sugrįžti į prarastą rojų. Ar mes suprantame, kad Samuelio tėvų lopyta kriaušė mūsų rankose tebėra sveika? Juk nesame išginti iš kasdienybės rojaus?

Samuelio Bako kūrybos paroda „Gyvenimo stotys“, eksponuojama Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2) iki kovo 30 dienos.

Straipsnio autorė Ieva Šadzevičienė yra Tolerancijos centro vadovė, parodos kuratorė

---

[1] Citatos iš knygos:

Bak, Samuel, Painted in Words – A Memoir, Indiana University Press, Pucker Art Publications. Boston, MA, USA, 2001. 

Samuelio Bako darbai

„Vienas Jokūbų“, 2005m.
„Adomas ir Ieva ir mėginimas taisyti pasaulį“, 2010
„Adomas ir Ieva ir jų istorija“, 2011
Fone – S. Bako darbas „Vienas Jokūbų", 2005m.
Fone – S. Bako darbas „Po tvano“, 1960m.
Fone – S. Bako pirmoji aliejinė tapyba „Turgus“, 1946

Tolerancijos centro nuotraukos