Europos Sąjungos (ES) užsienio reikalų ministrai, reaguodami į, kaip teigiama, Irano mėginimus sodrinti uraną ne vien taikiems tikslams, pritarė embargui Irano naftai, uždraudė sudaryti naujus prekybos kontraktus ir įšaldė šalies lėšas, laikomas ES bankuose. Taip tikimasi šalį atbaidyti nuo branduolinės programos plėtros.

Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas, Prancūzijos prezidentas Nicola Sarkozy bei Vokietijos kanclerė Angela Merkel bendrame pareiškime nurodė, kad Iranas prarado tarptautinės bendruomenės pasitikėjimą, nes nesugebėjo įrodyti, jog branduolinė programa išties taiki ir nėra grėsmės, kad branduolinis ginklas pradės plisti kitose regiono šalyse.

Šių sankcijų paskelbimą pasveikino ir JAV generalinė sekretorė Hillary Clinton, sakydama, kad tai svarbus žingsnis, kuris sustiprinis tarptautinį spaudimą Iranui.
Įsitikinti, dėl kokių tikslų šalyje vykdoma branduolinė programa ir ar ji nepažeidžia tarptautinių normų, kitą savaitę bus siunčiami JT stebėtojai.

Tačiau pats Iranas didelio susirūpinimo dėl sankcijų įvedimo neišreiškė, o taikomas priemones pavadino neteisingomis ir neveiksmingomis. Štai Irano užsienio reikalų ministras dar vakar suskubo pareikšti, kad taikomos sankcijos nesulaikys Irano nuo „progreso siekiant savo pagrindinių teisių“. Jis taip pat pabrėžė, kad ES ir kitos sankcijoms pritariančios šalys pasiduoda JAV politiniam spaudimui ir padeda jai siekti savų tikslų regione.

Sankcijų įvedimui taip pat nepritaria ir Rusija, jau pavadinusi jas „klaidingu žingsniu“, kuris esą tikrai nepaskatins Irano grįžti prie derybų stalo, nes tai pernelyg akivaizdus diktatas ir atviras spaudimas, kurio pagrindinis tikslas – nubausti Iraną.

Kadangi didžiąją dalį savo naftos eksporto Iranas tiekia ne Europos šalims (joms tenka 20 proc. eksportuojamos naftos), o Azijos rinkoms, Vakarų šalys jau paprašė ir jas padidinti spaudimą Iranui, atsisakant pirkti naftą ar bent sumažinti perkamą kiekį.

Visi sutinka, kad paprasti vartotojai šį konfliktą pajaus per didėjančias naftos kainas, kurios jau šoktelėjo pranešus apie priimtas sankcijas. Tačiau kiek iš tiesų bus veiksmingos priimtos priemonės, deja, nesutaria ir patys diplomatai. Analitikų teigimu, tai neabejotinai paveiks šalies ekonomiką, tačiau šalis gali sutikti sumokėti šią kainą, nes pati branduolinė programa turi labai nedaug ką bendro su ekonomine logika, o yra šalies nacionalinio pasididžiavimo objektas bei savotiškas saugomo garantas. Iranas matė, kaip žlugo režimai Irake ir Libijoje, tačiau savomis akimis regėjo, kad po lyderio mirties niekas nepasiketė Šiaurės Korėjoje, kuri turi pasigaminusi branduolinį ginklą. Tad vien jau potenciali galimybė pasigaminti atominį ginklą Irano lyderiams gali atrodyti kaip pakankamas veiksnys atgrasyti išorines jėgas.