Saulius Varnas. Kam reikalinga dviguba pilietybė?
![]() |
Nuo pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. vyksta ginčai dėl LR Pilietybės įstatymo. Prieš gerus 15 ar 20 metų buvau ir pats į tuos ginčus šiek tiek įsitraukęs, aštriai kritikavau to įstatymo nuostatą, pagal kurią tarpukariu Lietuvoje gimę piliečiai, karo metais pasitraukę į užsienį, buvo verčiami rašyti prašymą LR pilietybei atsatyti. Tokiu būdu, mano nuomone, atkurtos LR institucijos paneigė dešimtmečius išeivijoje puoselėtą okupacijos nepripažinimo politiką. Jos faktiškai urmu atėmė LR pilietybę visiems ją iki okupacijos turėjusiems asmenims ir jų vaikams, nes atkurti galima tik tai, kas yra prarasta.
Šie asmenys negalėjo prarasti LR pilietybės jokiu teisėtu keliu iki LR nepriklausomybės atkūrimo, nes iki to laiko galiojo 1939 m. rugpjūčio 8 d. „Vyriausybės žiniose“ (Nr. 656) paskelbtas Lietuvos pilietybės įstatymas, kurio V skyriaus „Pilietybės netekimas ir atėmimas“ 26 straipsnis sako: „Pilietybės netekimą ir atėmimą sprendžia Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu.“ Kadangi per visą okupacinį laikotarpį Lietuva neturėjo teisėtos Ministrų Tarybos, tai nė vienas į užsienį pasitraukęs Lietuvos pilietis negalėjo per tą laikotarpį prarasti Lietuvos pilietybės. Tą patvirtina ir 1939 metų Lietuvos pilietybės įstatymo 27 straipsnis, kuris teigia, jog toks Ministrų Tarybos nutarimas įsigalioja nuo jo paskelbimo „Vyriausybės žiniose“ dienos. Taigi, norint įrodyti, kad karo metu ar po jo iki 1990 m. kovo 11 d. iš Lietuvos pasitraukę asmenys yra praradę Lietuvos pilietybę, teisinėje valstybėje reikėtų nurodyti tą faktą patvirtinančią „Vyriausybės žinių“ publikaciją, bet joks LR pareigūnas tokios nuorodos pateikti negali.
Naujausioje LR Pilietybės įstatymo redakcijoje ir Migracijos departamento svetainėje skelbiamose taisyklėse nuo tų laikų nedaug kas pasikeitė, tik žodis „atstatyti“ pakeistas į „atkurti“, bet esmė nepakitusi. Štai šio įstatymo 9 straipsnio pirmoje pastraipoje rašoma:
„1. Asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.“
Nors 3-iame šio įstatymo straipsnyje „Lietuvos Respublikos pilietybės principai“ pirmu numeriu įrašytas: „1. Lietuvos Respublikos pilietybė yra grindžiama Lietuvos Respublikos ir jos pilietybės tęstinumu“, 9-ame straipsnyje šio principo akivaizdžiai nesilaikoma. Jei asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo LR pilietybę, tai nenurodžius Ministrų Tarybos sprendimo, paskelbto „Vyriausybės žiniose“, jam tą pilietybę atimti, nėra jokio reikalo stengtis ją vėl kažkokiu būdu „įgyti“ ar „atkurti“. Jis tą pilietybę vis dar turi.
Svarstant šio prieštaringo įstatymo autorių galimus motyvus, peršasi tokia mąstymo schema. Prarastą Lietuvos Nepriklausomybę reikėjo atkurti. Matyt, analogijos būdu prieita prie išvados, kad su Nepriklausomybės netekimu prarasta ir Lietuvos pilietybė. Todėl nuspręsta, jog seniesiems piliečiams, turėjusiems LR pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir jų palikuonims reikia atkurti ir pilietybę. Mano supratimu, šioje mąstymo schemoje yra vienas nenuoseklumas. Okupavus Lietuvos valstybės teritoriją ir prievarta ją inkorporavus į Sovietų Sąjungą, nepriklausomybė buvo prarasta de facto, bet ne de jure, nes svarbi dalis laisvo pasaulio valstybių nepripažino Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą teisėtumo. Pilietybė, bent jau pagal liberalųjį jos modelį, nusako teisinį individo santykį su valstybe. Todėl de facto okupacija negalėjo iš esmės paveikti pilietybės instituto. Nėra įmanoma de facto prarasti pilietybę, nepraradus jos de jure.
Okupacijos dešimtmečius užsienio valstybėse veikė keletas Lietuvos diplomatinių atstovybių. Jų veiklos baruose buvo ir LR pasų pagaminimas bei išdavimas pageidaujantiems Lietuvos piliečiams. Tokiu būdu buvo palaikomas LR pilietybės tęstinumas per visą 50 metų trukusį Lietuvos okupacijos laikotarpį. Tenka apgailestauti, kad naujojo LR Pilietybės įstatymo kūrėjai tų veiksmų svarbos nesuprato.
Anuomet diskusija dėl LR Pilietybės įstatymo sukosi apie asmenis, palikusius Lietuvą iki 1990 m. kovo 11 d. ir gyvenančius užsienio šalyse, taip pat jų vaikus ir vaikaičius. Absoliuti dauguma tų asmenų buvo įgiję kitų šalių pilietybes, kai Lietuvos valstybingumas buvo nutrūkęs. Nepriėmus gyvenamo krašto pilietybės, jiems būtų drastiškai apribota laisvė keliauti, ir jie būtų patyrę kitų rimtų gyvenimiškų problemų. Nors iki Nepriklausomybės atgavimo galiojusios 1922 m. LR Konstitucijos 9 straipsnis teigė: „Niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“, ir 1939 m. Pilietybės įstatymo 20 straipsnis nedviprasmiškai nurodė, kad Lietuvos pilietybės netenka asmuo „priėmęs svetimos valstybės pilietybę...“ pilietybės netekimo mechanizmas okupacijos laikotarpiu neveikė.
Kuriant naują LR Pilietybės įstatymą reikėjo į šias aplinkybes atsižvelgti. Tas didele dalimi ir buvo padaryta, leidžiant iki Nepriklausomybės atstatymo 1990 m. iš Lietuvos išvykusiems asmenims, priėmusiems kitos valstybės pilietybę, tą pilietybę išlaikyti ir atgavus LR pasą, jeigu svetima valstybė, kurios pilietybę asmuo turi, neprieštarauja tokiam LR pilietybės „atstatymui“ ar „atkūrimui“.
Australijos vyriausybės institucijos, pavyzdžiui, tokiam LR pilietybės atkūrimui tuo metu prieštaravo ir grasino atimti Australijos pilietybę bet kuriam asmeniui, padavusiam prašymą atkurti LR pilietybę. Ši grėsmė išnyko tik po 2002 m. balandžio 4 d., kai įsigaliojo Australijos Pilietybės įstatymo pataisos, leidžiančios Australijos piliečiams įgyti ir kitos šalies pilietybę. Beje, šios pataisos nėra retroaktyvios. Todėl Australijos piliečiams, atkūrusiems LR pilietybę prieš 2002 m. balandžio 4 d., iki šiol gresia Australijos pilietybės atėmimas, nes jie pažeidė tuo metu galiojusį Australijos Pilietybės įstatymą. Prisiminus, kad LR pilietybės atkūrimo procedūrai reikia raštiško pasižadėjimo Lietuvos valstybei, manau, kad ir kai kuriose kitose lietuvių išeivių gyvenamose užsienio valstybėse toks Lietuvos pilietybės atkūrimas gali būti vertinamas kaip veiksmas, vedantis prie tos šalies pilietybės praradimo, pavyzdžiui, JAV ir Vokietijoje.
Sekdamas diskusijas dėl LR Pilietybės įstatymo spaudoje, per internetą, susidariau įspūdį, kad dabartiniu metu dominuoja visai kitos problemos, liečiančios visai kitą piliečių kategoriją. Kalbama apie Lietuvoje gimusius asmenis, turinčius LR pilietybę ir išvykusius į užsienį gyventi po LR nepriklausomybės atgavimo 1990 m. kovo 11 d., kurie laisvu noru siekia įgyti kitos valstybės pilietybę, bet nenori prarasti LR pilietybės. Dabartinė 1992 m. priimta LR Konstitucija teigia, kad „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“ Peršama mintis, jog visi į užsienį išvykę lietuviai turi būti tie „atskiri atvejai“. Tąsyk kiltų klausimas, kuriems asmenims būtų taikomas Konstitucijoje nurodytas draudimas kartu būti LR ir kitos valstybės piliečiu?
Kiek man teko girdėti ar skaityti PLB valdybos pirmininkės Reginos Narušienės pasisakymų Pilietybės įstatymo klausimu, ji visada pabrėždavo siekianti, kad visiems užsienio lietuviams būtų leista išlaikyti LR pilietybę, įgijus gyvenamo krašto pilietybę. Tačiau laikui bėgant tapo akivaizdu, jog realiai PLB valdyba vedė lobistinę kampaniją, kad būtų priimtas kitoks įstatymo variantas, kuris būtų sukūręs dviejų rūšių LR piliečius užsienyje. Pirmarūšiais piliečiais būtų visi tie, kurie gyvena ES ir NATO aljanso šalyse, nes jiems būtų leidžiama išlaikyti LR pilietybę priėmus ir antrą gyvenamo krašto pilietybę. Buvo siūloma tokią nuolaidą taikyti net ir tiems asmenims, kurie priimdami kitos valstybės pilietybę privalėjo duoti priesaiką naujai šaliai pasižadant nutraukti lojalumo bet kuriai kitai valstybei saitus, kaip kad yra, pavyzdžiui, reikalaujama iš visų priimančių JAV pilietybę natūralizacijos procese.
Antrarūšiais LR piliečiais buvo siūloma padaryti tuos, kurie išvyko į kitas (ne ES ir ne NATO aljanso) šalis. Į tokią kategoriją pakliūtų LR piliečiai, išvykę į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Šveicariją, Izraelį, Australiją, Okeaniją, Pietų Amerikos, Azijos ir Afrikos šalis. Nors neturiu oficialios statistikos, man regis, kad į šiuos kraštus yra išvykęs palyginti mažas visų trečios bangos lietuvių emigrantų skaičius. Matyt, dėl tos priežasties PLB valdyba nusprendė, jog tų šalių trečiabangius emigrantus galima ignoruoti. Tačiau tai sudaro kitą problemą šiam Pilietybės įstatymo pakeitimo projektui, nes LR Konstitucija aiškiai sako, kad dviguba pilietybė yra leistina tik atskirais atvejais. Kokie čia atskiri atvejai, jeigu absoliučiai daugumai LR piliečių, galinčių turėti dvigubą pilietybę, siūlytas įstatymas tokią teisę suteiktų?
Dažnai pasigirsta balsų, kad dabartinis LR Pilietybės įstatymas yra „per daug griežtas“ dvigubos pilietybės atžvilgiu. Pavyzdžiu kartais rodomos JAV. Štai tuometinė JAV LB pirmininkė Regina Narušienė 1995 m. rugpjūčio 25 d. „Lietuvos aide“ (Nr. 174) rašė: „Amerikos įstatymai nereikalauja, kad Amerikos pilietis rinktųsi vieną ar kitą pilietybę.“ Pasiskaičius JAV Imigracijos ir Pilietybės Aktą (Immigration and Nationality Act – INA) paaiškėja, kad JAV piliečiams atimama JAV pilietybė, jeigu jie laisvu noru įvykdo tam tikrus šiame Akte nurodytus veiksmus su intencija atsisakyti JAV pilietybės. Šie veiksmai tame Akte yra išvardyti. Pirmi du iš jų yra:
1. Kitos valstybės pilietybės įgijimas natūralizacijos keliu (Sec. 349(a)(1) INA);
2. Prisiekus, iškilmingai pasižadėjus ar padarius kokią kitą formalią deklaraciją užsienio valstybei ar jos politiniam padaliniui (Sec. 349(a)(2) INA).
Kadangi absoliuti dauguma LR piliečių, emigravusių į JAV, gali įgyti tos šalies pilietybę tiktai natūralizacijos keliu ir tik prisiekę ištikimybę šiai valstybei bei kartu išsižadėję lojalumo kitoms valstybėms, sunku suprasti, kodėl LR Pilietybės įstatymas vadinamas „griežtu“, kai dvigubos pilietybės atžvilgiu JAV įstatymai nė kiek nėra švelnesni.
Kritikuojant dabartinės redakcijos LR Pilietybės įstatymo nuostatas dvigubos pilietybės atžvilgiu, dažnai reiškiama nuomonė, kad Lietuvos valstybė, atimdama pilietybę Lietuvoje gimusiems asmenims, kurie priėmė kitos valstybės pilietybę, paneigia tų žmonių prigimtinę teisę į LR pilietybę. Šiai tezei pagrįsti minimi LR Konstitucijos 12, 18 ir 32 straipsniai. Šio argumento logika man sunkiai suvokiama. Niekas neneigia Lietuvos žmonėms prigimtinės teisės į LR pilietybę, bet nė vienas LR Konstitucijos straipsnis nesuteikia prigimtinės teisės į dvigubą pilietybę.
Skaitant pareiškimus tokios grupės, kaip JAV įsikūręs Judėjimas Lietuvos pilietybei išsaugoti, krenta į akis tai, kad nė vienu žodžiu neužsimenama, kodėl LR piliečiai išvykę į užsienį siekia įgyti kitos valstybės pilietybę. Susidaro įspūdis, jog tą bandoma nuslėpti taip, kaip žmonės slepia nešvarius baltinius. Daugelyje Vakarų valstybių, turint teisę nuolatinei rezidencijai, nejuntama beveik jokios apčiuopiamos diskriminacijos nepriėmus gyvenamo krašto pilietybės. Tarp mano artimų bendradarbių Australijoje veikiančioje tarptautinėje korporacijoje yra britas, vokietė ir olandas, kurie daugiau kaip 15 metų gyvena Australijoje, nėra priėmę Australijos pilietybės, nes dažniausiai nenori prarasti savo šalių pilietybės ar nemato jokio reikalo įgyti Australijos pilietybę. Taip pat negirdėti jokių rimtų argumentų, kodėl tiems, kurie apsisprendė priimti kitos valstybės pilietybę, reikia dar išlaikyti ir LR pilietybę. Reikia manyti, kad tie žmonės apsisprendė įsilieti į kitą visuomenę ir Lietuvon grįžti nesiruošia, o jeigu jie į senatvę apsispręstų sugrįžti į Lietuvą, tai reikia nepamiršti LR Pilietybės įstatymo 21 straipsnio, kuris suteikia teisę LR pilietybės netekusiam asmeniui ją susigrąžinti.
Kartais girdime išeivių teiginių, jog Lietuvos valstybė turi mums suteikti teisę į dvigubą pilietybę, nes „mes to norime.“ Atsakant į tokius pareiškimus verta prisiminti, kad be atskirų žmonių interesų egzistuoja valstybės interesai. Niekam neturėtų būti didelė paslaptis, kodėl Lietuvos įstatymai labai smarkiai riboja teisę išlaikyti LR pilietybę, priėmus kitos valstybės pilietybę. Lietuva turi bent dvi kaimynes, kurios toli gražu ne visada mums buvo draugiškos. Lietuvoje gyvena tų kaimyninių tautų nemažos diasporos, kurių nariams po Nepriklausomybės atgavimo buvo suteikta teisė į LR pilietybę ir, kiek man žinoma, dauguma tų diasporų narių šia teise pasinaudojo. Tik pagalvokime, kaip susikomplikuotų Lietuvos santykiai su Lenkija (ES ir NATO aljanso nare), kuri nepripažįsta savo piliečių turimos antros pilietybės, jeigu Lietuvoje šiuo metu gyvenantys 300 tūkst. lenkų priimtų Lenkijos pilietybę ir galėtų kartu išlaikyti LR pilietybę!
Iš tikrųjų šios problemos šaknys yra gilesnės. Vienos pilietybės nuostata, įtvirtinta LR Konstitucijoje, glaudžiai susijusi su pasirinktu valstybės modeliu. Atkuriant nepriklausomybę Lietuvos Respublikos Seimas turėjo apsispręsti, kokią valstybę jie nori atkurti – tautinę ar pilietinę. Atkuriamojo Seimo priimtas LR pilietybės įstatymas, kuriuo buvo įtvirtintas „nulinis variantas“, kai visi 1989 m. lapkričio 3 d. Lietuvos teritorijoje nuolat gyvenę asmenys, nepriklausomai nuo jų tautybės ar atvykimo į Lietuvos teritoriją aplinkybių, įgijo teisę į LR pilietybę, aiškiai ir nedviprasmiškai byloja apie tai, kad buvo pasirinktas valstybės kaip piliečių bendruomenės modelis. Dabar ginčytis, ar toks modelis buvo teisingas, ar ne, yra šaukštai po pietų. Man nekyla abejonių, kad Lietuvos sąlygomis toks modelis gali užtikrinti valstybės gyvastingumą tik esant plačiam dvigubos pilietybės draudimui. Todėl siekį panaikinti šią nuostatą ir įteisinti visuotinį dvigubos pilietybės prieinamumą reikia vertinti kaip nesupratimą prieš 20 metų priimto pilietinės valstybės modelio ir jo gyvastingumo prielaidų esmės.
Saulius Varnas, Australijos LB Krašto valdybos pirmininkas


























