Siūlome ištrauką iš išeivijos kunigo prof. Kęstučio Trimako straipsnio, pasirodžiusio savaitraštyje „Draugas“ (sausio 28 d.).

Kun. prof. dr. Kęstutis Trimakas. Ričardo Šaknio nuotrauka („XXI amžius“)

Istoriškai  pastangos vienytis religiniu pagrindu krikščionių tarpe prasidėjo,  kai jie, susiskaldę, vėl ėmė jaustis turį daugiau to, kas juos jungia, negu to, kas juos skiria. Jie ėmė suvokti priklausą vienai Šeimai, vieno Tėvo vaikai... Tam jie parinko graikšką žodį, reiškiantį namiškių susibūrimą – oikoumene (oikos – namas).

Krikščionių vienijimosi pastangos, kurios vis labiau ryškėja šiuo metu, gali turėti  vis didėjančią įtaką žmonijoje. Bet  ta įtaka – svarbiausia – yra tarp jų pačių.

Pasaulyje

Šiuo metu Žemės planetoje yra 6.9 milijardo  žmonių. Arti trečdalio yra krikščionys (2.18 milijardai). Beveik pusė krikščionių yra katalikai, daugiau kaip trečdalis (37 proc). – protestantai, kas aštuntas (12 proc.) -- stačiatikis.  Skaičiumi tai turėtų būti didelė ir įtakinga jėga. Deja, ši statistika remiasi  labai paviršutiniška registracija: neretai krikščioniu yra laikomas vien dėl to, kad kūdikystėje buvo pakrikštytas. Tačiau toks  krikščionis  tėra tik iš vardo. Tikrų sąmoningų katalikų ir krikščionių yra daug mažiau.

Istorijos eigoje  krikščionys susiskaldė. Susiskaldydami jie pabrėždavo tai, kas juos skiria. Tik maždaug prieš šimtą metų jie ėmė vėl  žvelgti į tai, kas jiems bendra.

Mažesnių skirtumų turėję protestantai greičiau ėmė ieškoti vienybės.  Taip  iškilo ekumeninės vienijimosi pastangos: užmegzti pokalbiai, ruošiamos ekumeninės pamaldos, draugiškoje nuotaikoje susitinka Bažnyčių vadovai.
   Ekumeninėms pastangoms reikia dvasiškai labai gilių ir tiesiog milžiniškų pastangų. Namiškiai, broliai ir seserys, – ne biologinėje, bet dvasinėje  plotmėje.
    
Lietuvoje

Lietuvos krašte gyvenančiųjų dauguma krikščionių, bent iš vardo: didesnė dalis – katalikai, mažesnė  – protestantai (reformatai ir liuteronai) bei stačiatikiai.

Po sovietmečio  krikščionys Lietuvoje taip pat  ėmė siekti vienybės. Ypač krikščionių vienijimosi oktavoje (aštuondienyje) sausio 18-25 d. Šiais 2012 metais paskelbta labai prasminga tema: “Mes visi būsime perkeisti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pergalės dėka” (plg. 1 Kor 15, 51-58).  Ruošiama  keliolika ekumeninių pamaldų. (...)  Gal ir stebina bažnyčių įvairumas, o taip pat tai, kad šiame krašte, kuriame  XVII-XVIII a. laikotarpyje buvo dideli konfliktai tarp konfesijų, dabar kartu meldžiama darnos ir vienybes, ir tai -  dėl  Kristaus pergalės virš pačių žmonių nesugebėjimo  taikiai gyventi.

Išeivijoje

Ne vien dėl miesto centrinės vietos Jungtinėse Amerikos valstijose, bet dar labiau  – dėl gausesnio  lietuvių skaičiaus Čikaga „duoda“ toną įvairiopai, tuo pačiu – ir ekumeninei veiklai. Šiame didmiestyje yra įvairesnis pasiskirstymas ir krikščionių  bendruomenių atžvilgiu. Tad nesunku suprasti, kodėl  ir ekumeninėje veikloje Čikagos lietuviai krikščionys buvo pirmūnai. Jie 1955 m. įsteigė  krikščionių ekumeninį ratelį, kuris kasmet ruošė ekumenines krikščionių pamaldas, retkarčiais ir  diskusijas.

Ruošiamos ekumeninės pamaldos, nors nedažnos, dalyviams palikdavo stiprų teigiamą įspūdį.  Paskutiniu laiku jos rengiamos ne krikščionių  vienybės oktavoje, bet vėliau metų bėgyje, net parenkant kokia nors tautinę progą, kaip pvz. trėmimus (2010) ar nepriklausomybės atgavimą (2011).

Ekumeninės krikščionių pamaldos – šeimos šventė

Ekumeninėse krikščionių pamaldose įdedama tiek bendro turinio, kiek krikščionių bendrumas leidžia. Tai daroma, kad dalyviai pajustų  ir patirtų tai, kas juos sieja ir riša. Tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje bendri krikščionius rišantys elementai yra šie:  1) bendras krikštas, 2) bendras tikėjimas (naudojant apaštališkajį ar Nikėjos išpažinimą), bendra “Tėve mūsų” malda.

Labai tinka čia ir vieni kitų atsiprašymas, išvardijant negeroves, kurios privedė prie skilimo (šioje dalyje reikia naudoti jautrumą, kad nebūtų mestas koks nors kaltinimas vienai ar kitai grupei; turi būti išvardijamos tik bendro pobūdžio, žmogiškumo sukeltos moralinės priežastys).

Įsidėmėtina, kad esminiai krikščionius rišantys elementai, kuriais įgyvendinama krikščionių vienybė, taip, kad jie pasijunta vieni kitiems broliai ir seserys, yra specifiškai krikščioniški. Išpažinti savo tikėjimą apaštališkuoju ar Nikėjos išpažinimu,  melstis į Dievą  „Tėve mūsų“ malda  gali tik krikščionys. Todėl  krikščionių ekumeninės pamaldose aktyviai ir sąmoningai dalyvauti gali tik  krikščionys. Tos pamaldos yra jų šeimyninis – tikra to žodžio prasme - namiškių susiėjimas rasti ir išreikšti savo tapatybę. Pagaliau tokią dvasią tikrai įgyti galima tik per patį Kristų, į kurį jie krikštu tiki  ir  kuris vienintelis gali jiems suteikti savo pergalės malonę nugalėti susiskaldymo blogį. „Kur du-trys susirenka mano  vardu, ten ir aš esu“. (...)