Minint šv. Pranciškų Salezą, siūlome popiežiaus Benedikto XVI mintis apie šį Bažnyčios mokytoją, kuriomis jis pasidalino vienos trečiadienio bendrosios audiencijos metu. Ši popiežiaus katechezė buvo pristatyta Vatikano radijo laidoje.

Pranciškus gimė 1567 metais, Prancūzijos pasienio regione, senoje ir kilmingoje šeimoje. Gyvendamas tarp dviejų amžių, XVI ir XVII, perėmė tai, kas buvo geriausia besibaigiančio amžiaus mokyme ir kultūriniuose laimėjimuose, suderindamas humanizmo paveldą su mistinių krypčių absoliuto siekiu.

Jaunuolio išsilavinimas buvo puikus – studijavo Paryžiuje, čia susipažino su teologija, vykdydamas tėvo troškimą Paduvos universitete gavo teisės diplomą su aukščiausiu įvertinimu. Susipažinęs su šv. Augustinu ir šv. Tomu Akviniečiu, kaip tikrą dvasinę dramą išgyveno pagrindinius savo laiko teologinius klausimus. Patyrė gilią krizę, kuri vertė jo klausti apie amžinąjį išgelbėjimą ir Dievo lemties (predestinacijos) klausimą jo atžvilgiu. Intensyviai meldėsi, bet abejonė jį kankino taip smarkiai, kad kelias savaites beveik nevalgė ir nemiegojo. Tačiau išbandymo kulminacijoje Paryžiuje Dominikonų bažnyčioje atvėrė širdį.

Dvidešimtmetis Pranciškus atrado taiką radikalioje ir išlaisvinančioje Dievo meilėje: mylėti Dievą nieko už tai neprašant ir juo pasitikėti; nebeklausti Dievo, ką Dievas padarys su manimi – tiesiog jį mylėti, nepriklausomai nuo to, ką man duoda ar neduoda. Tokiu būdu atrado ramybę ir lemties klausimas, apie kurį buvo diskutuojama tuo laiku, buvo išspręstas. Jis nebeieškojo, ką gali gauti iš Dievo, tik jį mylėjo ir atsidavė jo gerumui. Ir tai buvo jo gyvenimo paslaptis, persišviečianti pagrindiniame jo veikale, „Traktate apie Dievo meilę“.

Įveikęs tėvo pasipriešinimą Pranciškus atsiliepė į Viešpaties kvietimą ir 1593 metais buvo įšventintas kunigu. 1602 metais tapo Ženevos vyskupu, tuo metu, kai miestas buvo kalvinizmo tvirtovė, o jo vyskupo sostas buvo „ištremtas“ į Annecy miestą. Nors buvo neturtingos ir neramios vyskupijos kalnuose, tiek pat gražių, kiek ir atšiaurių, Pranciškaus Salezo mokymo ir gyvenimo įtaka to meto Europai buvo milžiniška. Apaštalas, pamokslininkas, maldos ir veiksmo žmogus, Tridento susirinkimo idealų įgyvendintojas, kontraversijų ir dialogo su protestantais dalyvis, europinio lygio diplomatinių misijų vadovas, tarpininkas ir taikytojas.

Pasak amžininkų, buvo itin žmogiškas – romus, švelnus, solidarus, garbingas. Tačiau pirmiausia Pranciškus Salezas yra sielų vadovas. Po susitikimo su viena jauna moterimi kils mintis parašyti vieną iš moderniojoje eroje labiausiai skaitytų knygų – „Įvadas į pamaldų gyvenimą“. Iš gilios dvasinės bendrystės su šventąja Joana Pranciška Šantaliete gims naujas religinis Vizitiečių (Aplankymo) ordinas, atsidavęs gailestingumo darbams. Mirė 1622 metais, 55 metų, po laikų atšiaurumo ir apaštalinio vargo pažymėto gyvenimo.

Šventojo Pranciškaus Salezo gyvenimas buvo sąlyginai trumpas, tačiau nugyventas su dideliu intensyvumu.

Į „Įvado į pamaldų gyvenimą“ idealią adresatę Filotėją Pranciškus Salezas kreipiasi su kvietimu, kuris tuo metu buvo revoliucinis: su kvietimu būti pilnai Dievo, liekant pasaulyje ir vykdant savo pareigas – šeimoje, dvare, mieste. Popiežiaus Pijus IX dokumente, kuriuo jis praėjus dviem amžiams (1877) paskelbs Pranciškų Salezą Bažnyčios daktaru, šis išplėstas kvietimas į šventumą, į tobulumą itin pabrėžtas. Visi pasauliečiai yra pakviesti į šventumą ir kasdienybės pašventinimą – nuo karalių, karvedžių ir teisėjų iki krautuvininkų ir piemenų. Apie šį idealą daug kalbės ir Vatikano II Susirinkimas ir mūsų laikų dvasingumas. Tai susitaikiusios žmonijos idealas, harmonija tarp veikimo pasaulyje ir maldos, tarp buvimo pasaulyje ir tobulumo ieškojimo, su Dievo malonės pagalba, kuri žmogaus nesugriauna, tačiau ištyrina.

„Traktate apie Dievo meilę“, skirtame Teotimui, brandžiam krikščioniui, pateikiama sudėtingesnė pamoka. Čia pradedama nuo žmogaus sampratos, antropologijos: žmogaus protas ar greičiau „protingoji siela“ yra suprantama kaip harmoninga architektūra, su erdvėmis, kurios sukasi aplink centrą, mistikų vadinamą sielos „viršūne“. Šiame taške protas, peržengęs visas pakopas, „užmerkia akis“ ir pažinimas tampa viena su meile. Kad meilė, dieviška, yra visų dalykų buvimo prasmė Pranciškus Salezas apibendrino garsioje frazėje: „žmogus yra visatos tobulumas, dvasia yra žmogaus tobulumas, meilė yra dvasios tobulumas, o meilės tobulumas yra dieviška meilė (caritas)“.

Pasak Pranciškaus Salezo, Dievas traukia žmogų meilės jėga, kuri yra tikroji laisvė – nors meilė neturi grandinių, tačiau ji priverčia paklusti su tokia delikačia jėga, kad nieko nėra stipriau už meilę, nieko nėra mieliau už jos jėgą. Joanai Šantalietei šventasis rašė: „daryti viską dėl meilės, nieko dėl jėgos – mylėti labiau paklusnumą, nei bijoti nepaklusnumo. Jums palieku laisvės dvasią, neatmetančią paklusnumą, kaip šio pasaulio laisvė, tačiau atmetančią prievartą, skrupulą ir baimę“.

Tokiame laikotarpyje kaip mūsų, ieškančiame laisvės, kartais su prievarta ir nerimu, neturi dingti šio didžio dvasingumo ir taikos mokytojo aktualumas, kuris savo mokiniams duoda „laisvės dvasią“, tikrą, mokymo apie meilės pilnatvę viršūnę. Neatsitiktinai mūsų dienų dvasingumo ir pedagogikos kelių pradžioje užtinkame pėdsaką šio mokytojo, be kurio nebūtų šv. Jono Bosko ar šv. Teresės iš Lissieux „mažojo takelio“.