Vincas Norkus. „Bernardinai, 1990m. “

Vasario 6 d. 17 val. „Akademijos“ dailės galerijoje (Pilies g. 44/2, Vilnius) atidaroma Vinco Norkaus jubiliejinė tapybos darbų paroda. Apie tapytoją prisiminimais dalinasi prof. Giedrius Kazimierėnas.

Vincentas Norkus – pedagogas, tapytojas, į anapilį iškeliavo prieš penketą metų. Šie prabėgę metai neištirpdė prisiminimų, susijusių su mudviejų ilgamečiu bendravimu.

Visų pirma Vincentą Norkų vertinu kaip iškilų dailės pedagogą, Mokytoją, daugelį gražiausių savo metų atidavusį dailės mokytojų rengimui. Vincentas Norkus, docentas, dėstytojavo tuometinio Dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Dailės pedagogikos katedroje ir kartu su kitais iškiliais pedagogais – V. Kaušiniu, J.Gudmonu, A. Gursku ir kt. – formavo dailės švietimo sistemą Lietuvoje, pagrįstą ne vadovėliniais tekstais, o plastinės kalbos supratimo ugdymu.

Dirbdamas minėtoje katedroje, V. Norkus išugdė šimtus dailės mokytojų, kurie, pasklidę po visą Lietuvą, sėkmingai mokytojauja, padeda vaikams atrasti nuostabų dailės pasaulį ir pažinti plastinės raiškos galimybes.

Atėjau ir aš į pedagoginę veiklą seniai, prieš trisdešimt metų, turėdamas kuklų patyrimą tapyboje, savimi nepasitikintis, visiškai neišmanantis, kaip  elgtis su savo studentais ir, tiesą sakant, jų paslapčia prisibijantis. Bendruosius dailės pedagogikos principus ilgainiui perėmiau iš katedros kolegų, tačiau tapybos dėstymo paslaptis atskleidė Vincentas. Vincentas gerai suprato, kas yra tapybos pagrindai, žinias mokėjo perteikti aiškiai, paprastai, suprantamai. Vertino spalvos svarbą, „Ars“ – mokyklos tradiciją. Su studentais bendravo šiltai, nuolat situaciją praskaidrindamas „Norkišku“ humoru.

Tikriausiai būtų nesąžininga apie Vincento pedagoginės veiklos etapo pabaigą kalbėti vien optimistine nata. Akademijoje Sąjūdžio laikais prasidėjo pertvarka. „Siekiant pakelti Akademijos autoritetą“ ir „išgryninti“ menininkų rengimą, buvo atsikratyta dailės pedagogų rengimo, Dailės pedagogikos katedros ir nusišalinta nuo švietimo problemų. Kitaip sakant, akademija „apsivalė“ nuo atsakomybės mokyklai. Visa Pedagogikos katedra, taip pat ir Vincentas kiek galėdami priešinosi šios katedros uždarymui, tačiau nugalėjo griovimo instinkto apimti „revoliucionieriai“. Jeigu akademijoje yra panaikinama 30 m. veikusi Pedagogikos katedra, tikriausiai čia nėra pakankamai vertinama ir gerbiama pedagoginė mintis, o juo labiau asmenybė, atidavusi pedagogikai visą savo gyvenimą. Taigi kartėlį truputį niekinančio požiūrio iš „grynojo meno aukštumų“ į Pedagogikos katedrą, į dailės mokytojų rengimą išgyveno visi Pedagogikos katedros kolegos, taip pat ir Vincentas.

Tad pedagoginę veiklą Vincentas dailės Akademijoje baigė, manyčiau, nepelnytai įskaudintas to pedagogikos reikšmės, svarbos nesupratimo, kuris, deja, vyrauja Akademijoje. Tačiau, kaip išmintingai sakė Vladas Drėma (kuris irgi tuometiniame Dailės institute nebuvo reikiamai įvertintas), „leiskit žmonėms klysti!“.

Vincas Norkus. „Vilnius nuo Tauro kalno, 1999“

O štai studentai V. Norkų labai vertino, gerbė ir mylėjo su visomis jo smulkiomis ydom, kurių ir mes kiekvienas tikriausiai apsčiai turime. Vincentas mėgo pasikviesti į savo dirbtuvę, kuri buvo čia pat, Senamiesčio palėpėje. Ritualas buvo „šventai nekintantis“ – „Trejų-devynerių“ taurelė ir gabaliukas skanių lašinukų... Ir tuoj pat pradėdavo ant molberto dėlioti paveikslus, vis gudriai paklausdamas: „Na, o kaip šitas?“ Pradėdavo nuo naujausių – šlapių, dar tapomų. Nepykdavo, jei pasakydavai vieną kitą pastabėlę.

Žiūrėjau tuomet į savo vyresniojo kolegos paveikslus ir žavėjausi – kiek tas jau nejaunas žmogus turi energijos, kiek dirba! Štai kur pavyzdys jaunimui! Nors ne viskas vienodai patiko. Kai kurie motyvai buvo per daug „išeksploatuoti“, tapomi pardavimui. Beje, pardavęs paveikslą maestro didžiuodavosi ir tuo gerokai girdavosi. Tačiau buvo ir kaip reikiant užteptų darbų, su įkvėpimu, kur yra ir spalva, ir subtilumai, ir spalvinis turtingumas. Ypač jautrūs buvo nedidelio formato jaunystės periodo peizažiukai. Aukščiausia klasė!

Dažnai važiuodamas žvejoti (paskutinius metus, deja, jau be Vincento) rudenėjančiais keliais, akimis gerdamas rudens spalvas, neišvengiamai prisimenu Norkų ir jo peizažus. Atrodytų, tiek Lietuvoje yra pritapyta peizažų, tačiau Norkaus tapyboje, manyčiau, yra ypatinga vertybė – tie peizažai yra lietuviški, turintys lietuviško kvapo. O tai nėra dažnas dalykas.

Vincas Norkus. „Tėviškės prisiminimas, 1986“

Lietuvos kultūrą nuolat veikė ir tebeveikia vadinamieji „centrai“ – Paryžius, Varšuva, Roma, Maskva, Niujorkas ir kt. Šie horizontalūs kultūriniai ryšiai „centras“ – „periferija“ nuolat gimdė tam tikrų kultūros reiškinių adaptavimą Lietuvoje, Lietuvos menas, atgavęs nepriklausomybę, nusidažė visų madingiausių krypčių ir manierų manifestais bei daugiau ar mažiau vykusiomis transkripcijomis. Horizontalus abipusis ryšys „periferija“ – „centras“ negali užtikrinti originalesnės kūrybos, kurią tegali išugdyti vertikalus judesys į tautos etnines gelmes, į savo tautos dvasią. Tad žvelgdami į V. Norkaus kūrybą horizontalia kryptimi, ieškodami ir nerasdami madingų vakarietiško meno atitikmenų, gausime vieną rezultatą, tačiau pažvelgus vertikalia ašimi, ieškant autentiškumo, tikrumo, o ne transkripcijų, V. Norkus gali pasirodyti kaip labai autentiškas, lietuviškas menininkas, sugebantis išreikšti savo tautos dvasią, žvelgiantis į savo aplinką ne Sezano, ne Muncho ar kokio kito, kad ir ryškaus menininko, o savo – Norkaus akimis ir tapantis lietuvišką aplinką.

Tikrumo, autentiškumo, tos nepakartojamos dvasios V. Norkus turėjo ir gyvenime, ir mene. Jo savitas „norkiškas“ pedagogikos stilius, kad ir šiek tiek pabodusiais anekdotais, tačiau ir išsakyta reikalinga tiesa, jo nelabai efektingi, tačiau profesionaliai nutapyti ir išjausti realistinio stiliaus, tačiau su spalvine kultūra paveikslai, jo panteistinis mąstymas, artimas pagonybei, jo nepakartojama žvejybos metodika, kai pirmas karšto grogo šlakelis su cinamono ir apelsinų žievelių kvapais nupilamas „pagoniškiems dievams“, o tik po to leisdavo sau „į mudviejų sveikatą“, jo eilėraščiai, kuriuose kaip mokėjo taip surimavo tuos pačius dalykus apie ką ir tapė (rašė, kai jau sveikata neleido tapyti) – tai ir yra tas tikras V. Norkus, kuris nesistengė kam nors labai patikti, Norkus – be pagražinimų, o vis dėlto mielas širdžiai. Šventai tikiu, jog maestro Vincentą prisiminsiu ne aš vienas.

Paroda veiks iki vasario 18 d.