Vokiečių kilmės kardinolas Walteris Kasperis 2001–2010 metais atstovavo Katalikų Bažnyčiai ekumeninių santykių plotmėje. „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome susipažinti su kardinolo mintimis, kurias jis išdėstė 2007 metais Kijeve, priimdamas Kijevo universiteto garbės daktaro vardą.

Stiprėjančio individualizmo ir nacionalinių, rasinių bei religinių įtampų pilname pasaulyje krikščionys galėtų tapti autentišku konfliktų sprendimo pavyzdžiu, įsitikinęs buvęs Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos pirmininkas. Tekstą skelbiame kiek sutrumpintą. Antrosios dalies laukite rytoj.

(...) Be abejonės, krikščionys vis dar yra tarpusavyje susiskaldę, todėl dažnai ir mes neišvengiamai tampame šio konfliktuojančio pasaulio dalimi. Deja, religijos gali skaidyti, tačiau jos taip pat gali ir vienyti. Žinoma, per pastaruosius metus pasiekta pažanga dar visai neseniai būtų atrodžiusi neįmanoma. Galbūt tai dar nėra labai akivaizdu, tačiau šis judėjimas, siekiant atkurti visišką bendrystę tarp krikščionių, o ypač tarp katalikų ir stačiatikių, pastaraisiais dešimtmečiais žengė milžiniškus žingsnius. Mes turime omenyje asmenines ir visuotines iniciatyvas ir tai, kad daugelis katalikų ir stačiatikių, neišsižadėdami savo identiteto, dabar gali susitikti draugiškoje aplinkoje ir geriau vienas kitą pažinti, taip pat įveikti vienas kito atžvilgiu susikurtas išankstines nuostatas. Šiuo asmeninių santykių pagrindu bendraujama ir kitose sferose, daugiau institucijų lygmeniu, kur yra įmanomas teologinis dialogas.

Kaip jums jau žinoma, visai neseniai, pasibaigus paskutinei spalio mėnesio sesijai Ravenoje, buvo paskelbtas tarptautinės teologinio dialogo tarp Romos Katalikų Bažnyčios ir Stačiatikių Bažnyčios komisijos dokumentas, žinomas Ravenos dokumento vardu. Ši sesija – tai per praėjusius 30 ar panašiai metų vykusių susitikimų tęsinys, kurių metu buvo nagrinėjamas ir aptartas mūsų Bažnyčios bendrystės supratimo pagrindas. Šiais metais papildomai buvo nagrinėjami du bažnytinės bendrystės aspektai: sinodališkumas ir autoritetas. Šiuo trumpu pranešimu jus supažindinsiu su Bažnyčios, kaip bendrystės, apžvalga, kaip ji suprantama ir kokia yra priimtina abiem pusėms – katalikams ir stačiatikiams, – taip pat supažindinsiu su keliais būsimų bendrų pastangų aspektais kelyje į visišką bendrystę.  

I.

Šventasis Paulius jau yra skyręs nemažai dėmesio krikščionių bendruomenės suvienijimui remiantis tikėjimu į vieną Dievą: „Yra tik vienas kūnas ir viena Dvasia, …vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas, vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose” (Ef 4, 4–5). Per visą istoriją, išpažindami Nikėjos ir Konstantinopolio susirinkimų tikėjimą, kuris yra bendras palikimas ir stačiatikiams, ir katalikams, mes išreiškėme savo nuomonę, kad egzistuoja viena šventa, katalikiška apaštališkoji Bažnyčia." Tiesą sakant, tikėjimas į vieną Dievą, vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vieną Šventąją Dvasią kartu metu patvirtina ir išreiškia Bažnyčios vienybės siekimą. Viena Jėzaus Kristaus Bažnyčia negali būti pasidalijusi ir susiskaldžiusi, kaip ir pats Kristus negali būti padalintas (plg. 1 Kor 1, 13).

Šios Bažnyčios reikšmė nėra vien žmogiškoji ar sociologinė, taip pat ji nėra vien tik susivienijimas žmonių, turinčių bendrus interesus ir siekiančių vieno tikslo. Tai vienas Kristaus Kūnas, Jo Nuotaka, Šventosios Dvasios šventovė. Apaštalų darbuose ji aprašoma kaip bendruomenė, išpažįstanti vieną tikėjimą ir vieną apaštalų mokymą, kaip bendruomenė laužianti duoną, tai yra brolių ir seserų bendruomenė, kuriai viskas yra bendra ir kuri dalijasi vienu eucharistiniu Jėzaus Kūnu (Apd 2, 42–47).

Kaip Bažnyčia gali simbolizuoti vienybę, susitaikymą ir taiką pasaulyje, jei ji pati pilna nesutarimų? Kaip pasaulis gali tikėti mūsų skelbiamomis idėjomis, jei mes patys gyvenime jų nesilaikome?

Mes tikime, kad Bažnyčia yra šventa, bet kartu suprantame, kad ši Bažnyčia sudaryta iš žmonių, tai yra iš nusidėjėlių. Štai kodėl nuo pat jos atsiradimo būta susiskaldymų. Tokie skilimai prieštarauja aiškiai Jėzaus Kristaus valiai. Savo kančios ir mirties išvakarėse jis meldėsi Tėvui, kad visi būtų viena (Jn 17, 21). Todėl Jo Bažnyčios vienybės troškimas yra Jo palikimas, Jo šventoji valia. Tai reiškia, kad susiskaldymas prieštarauja Jėzaus Kristaus valiai ir, žinoma, prieštarauja pagrindinei vienos šventos Bažnyčios esmei. Tai gilios žaizdos Jėzaus Kristaus kūne. Nuodėmės. Kaip Bažnyčia gali simbolizuoti vienybę, susitaikymą ir taiką pasaulyje, jei ji pati pilna nesutarimų? Kaip pasaulis gali tikėti mūsų skelbiamomis idėjomis, jei mes patys gyvenime jų nesilaikome?

Gresia didelis pavojus kaltę dėl šio kenksmingo susiskaldymo suversti kitiems. Verčiau jau visi atvirai atgailautų ir prisiimtų savo kaltę. Popiežius Jonas Paulius II yra puikus pavyzdys – jis per iškilmingą 2000 metų jubiliejaus paminėjimą pripažino Katalikų bažnyčios kaltę dėl susiskaldymo ir meldė Dievą nuodėmių Bažnyčios vienybei atleidimo.

Kitas svarbus momentas įvyko 1965 m. gruodžio 7 dieną, kai popiežius Paulius VI ir ekumeninis patriarchas Atenagoras bendru pareiškimu išreiškė apgailestavimą „dėl įžeidžiančių žodžių, nepagrįstų priekaištų ir peiktinų veiksmų”, kurie iš abiejų pusių lydėjo ir paženklino liūdnus 1054 metų ekskomunikacijos įvykius. Jų troškimas buvo „pasmerkti [ekskomunikaciją], ją išbraukti iš Bažnyčios atminties bei širdies ir leisti nugrimzti į užmarštį”.

Gresia didelis pavojus kaltę dėl šio kenksmingo susiskaldymo suversti kitiems. Verčiau jau visi atvirai atgailautų ir prisiimtų savo kaltę.

Šie svarbūs įvykiai, taip pat ir troškimas vienybės, kurios siekė Jėzus Kristus, nėra mūsų darbas; tai Šventosios Dvasios dovana ir darbo vaisiai. Ji yra vienybės ir meilės dvasia; Ji yra ta, kuri viską laiko ir jungia ir kuri atneša taiką. Bet Ji taip pat ir Tiesos dvasia, kuri neatskiriama nuo Meilės. Vienybė negali būti sukurta vien tik remdamasi kilniadvasiškais žmogaus jausmais, ji turi remtis Tiesa, kurią visiems laikams atskleidė ir perdavė apaštalai. Taigi tikėjimas į vieną Dievą, Viešpaties Jėzaus Kristaus kaip vienintelio Išganytojo bei vienos Šventosios Dvasios ir vieno krikšto išpažinimas yra mūsų maldos pamatas ir darbas, siekiant visiškos ir akivaizdžios Bažnyčios vienybės.

II.

Ši vienybė remiasi garbinimu ir tikėjimu į vieną Dievą trijuose asmenyse – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią – bei tris dieviškuosius asmenis kaip vieną Dievą. Jei mes siekiame teologiškai suprasti Bažnyčios vienybę, tuomet turime ją suprasti pagal Šventosios Trejybės modelį. Trejybė yra pirmasis Bažnyčios vienybės prototipas ir pavyzdys; Bažnyčios vienybė atspindi Dievo Trejybės vienybę.

Tai reiškia, kad taip, kaip ir vienybė Dieve, yra trijų skirtingų dieviškųjų asmenų Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios susivienijusi bendrystė, taip ir Bažnyčios vienybė neturėtų būti suprantama, kaip sustabarėjęs vienodumas, o kaip gyvybinga bendrystė, kaip vienybė įvairovėje ir įvairovė vienybėje. Bažnyčios vienybė nėra Bažnyčios vienodumas. Apaštalas Paulius apibūdina vidinius Bažnyčios turtus ir jos daugialypumą, sakydamas, kad „yra daug įvairių dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Yra daug įvairių garbinimo būdų, tačiau vienas Viešpats. Yra daug įvairių darbų, bet jie visi, visuose žmonėse, yra to paties Dievo darbai" (1 Kor 12, 4–6).

Trejybė yra pirmasis Bažnyčios vienybės prototipas ir pavyzdys; Bažnyčios vienybė atspindi Dievo Trejybės vienybę.

Bažnyčių tėvai dažnai patvirtina, kad Bažnyčios vienybė yra susiformavusi pagal Dievo Trejybės pavyzdį. Iš šių tėvų prisimename Šventojo Jono Damaskiečio, didžiojo Bažnyčios mokytojo, gerbiamo tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionių, liudijimą. Savo raštuose prieš ikonoklastus jis rašo: „Viena iš Šventosios Dvasios dovanų Bažnyčią paverčia Kristaus Kūnu ir ją suvienija, nes Ji ir yra Tėvo ir Sūnaus Dvasia, vienybė, lygybė ir meilė Trejybėje. Jos dėka daugelis tikinčiųjų į Dievą tampa viena širdimi ir viena siela. Nes Ji ir yra Tėvo ir Sūnaus Dvasia, o kartu su Tėvu bei Sūnumi yra vienintelis Dievas” (12 skyrius).

Vatikano II susirinkimas perėmė šias Bažnyčios Tėvų mintis Dogminėje Konstitucijoje apie Bažnyčią „Lumen gentium” (ypač nr. 4) ir Dekrete apie ekumenizmą „Unitatis redintegratio” (nr. 3). Per pastaruosius dešimtmečius bendrystės ekleziologijos tema išplito taip pat ir už Katalikų Bažnyčios ribų. Beveik visuose ekumeninio dialogo dokumentuose minima bendrystė suprantama kaip bendrystė vienybėje pagal Trejybės vienybėje prototipą. Toks konsensusas aiškiausiai matomas pirmuose tarptautinės teologinio dialogo tarp Romos Katalikų Bažnyčios ir Stačiatikių Bažnyčios komisijos l982 metų dokumentuose simboliniu pavadinimu: „Bažnyčios ir Eucharistijos paslaptis Švč. Trejybės šviesoje”.

Vertė Kristina Dujauskaitė ir Saulena Žiugždaitė

Tekstas skelbiamas gavus St. Clement’s Centre „Communion and dialogue of cultures“ (Kijevas) sutikimą.