2012 m. sausio 20 d. įvyko rašinių konkurso „Mano šeima“ laimėtojų apdovanojimai. Spalio 25-ąją Lietuvos Konstitucijos dienos proga svetainė mususeima.lt paskelbė rašinių konkursą tema „Mano šeima. Kokios mintys kyla perskaičius Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnį?“ Visą mėnesį vykęs konkursas buvo skirtas vyresniųjų klasių moksleiviams kviečiant pasigilinti į LR Konstitucijos straipsnį, kalbantį apie šeimą.

Konkurso organizatoriai sulaukė 132 moksleivių rašinių iš visos Lietuvos. Konkurse aktyviai dalyvavo ir miestų ir kaimo vietovių mokyklų moksleiviai. Daugiau rašinių atsiuntė mergaitės ir jaunesnių klasių moksleiviai, tad nekeista, kad ir tris konkurso prizines vietas užėmė dešimtokai, iš kurių – vienas berniukas ir dvi mergaitės.

 Pagrindiniai konkurso prizai – trys skaitmeniniai fotoaparatai – atiteks Vilniaus Trakų Vokės vidurinės mokyklos mokinei Laurai Bruklytei, laimėjusiai pirmąją vietą, Klaipėdos rajono Ketvergių pagrindinės mokyklos mokinei Jovitai Filatovaitei, laimėjusiai antrąją vietą, ir „Saulės“ privačios gimnazijos mokiniui Narūnui Kapočiui, kuris laimėjo trečiąją vietą.

 Dar šešiems moksleiviams, išskirtiems už originalumą, literatūriškumą, autentiškumą, kūrybiškumą, pagrįstumą ir problemiškumą, atiteks papildomi konkurso prizai – knygyno dovanų čekiai.

 Vetinimo komisija, vadovaujama Zitos Nauckūnaitės, teigė sulaukusi labai gražių ir asmeniškų rašinių. Tema leido moksleiviams atskleisti savo mintis apie labai svarbų jų gyvenime dalyką – šeimą. Vis dėlto buvo ir tokių, kurie analizavo 38-ąjį Konstitucijos straipsnį, įsigilindami į kiekvieną sakinį. Organizatorių nuomone, tai labai svarbu, nes daugelis mokinių net pabaigę vidurinę mokyklą šio Konstitucijos straipsnio nežino ir nebūna skaitę.

Skelbiame vieną iš konkurse dalyvavusių rašinių, o ateityje paskelbsime ir dar kelis, kurie pasirodė įdomesni. 

Šeima...Tik ar pagal  Konstituciją?

 Mintys, kurias čia noriu sudėlioti, bus nelabai panašios į rašinio mintis. Manau, kad tai labiau panėšėtų į išpažintį, į paauglės mergaitės atvertą sielą nepažįstamiems žmonėms. Tiems, kurie manęs nė karto nėra matę... Ir dar... aš atsivėriau, į savo vidų  įsileidau dabartinę savo lietuvių kalbos mokytoją. Ir dabar kalbu, kalbuosi su kitais, su visais... apie gyvenimą. Mano gyvenimą – ankstesnį ir dabartinį. Mano gyvenimą – ne pagal Konstitucijos straipsnį. Nors tėtis ir mama sudarė santuoką laisvu vyru ir moters sutarimu, aš dabar to ryšio negaliu vadinti šeima.

Jiedu buvo du – vyras ir moteris, tačiau tik iš pradžių kartu, vėliau jie... ir iki šiandienos –atskirai.

Turiu mamą, kuri mane pagimdė. Taip, tik pagimdė. Mano mama – žmogus, kurio vardą tariant, šiurpuliukai per nugarą nubėga. Bijau prisiminti, kaip gyvenau su moterimi, kurią normalaus pasaulio žmonės pačiu skambiausiu, saldžiausiu žodžiu – Mama – vadina.

Skausmas, mažų vaikų kančios skausmas, sumišęs su krauju ir ašaromis, man toks ilgam išlikęs ir ryškus, jog net naktį pašokusi ilgai save įtikinėju: ne, mergyt, nusiramink, nebėra jau to, gulk ir toliau sapnuok dabartį – pamiršk, praeitis toli, tenai, nesigręžk ir nežiūrėk atgal.

...Ir kaip nesigręžioti, jei viskas buvo taip dar neseniai, jei viskas gyva ir širdį drasko, skaudžia, jei..

...Jei tėvai pamiršo savo konstitucinę teisę ir pareigą – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

Mane tėvai labai skriaudė. Buvau mušama. Eidavau naktimis ieškoti mamos, nes tėvas išvarydavo griežtai įsakęs, jei nerasiu ir jos neparvesiu, tai ir pati tenegrįšiu. Jei rasdavau, parvesdavau, ir tada namie vykdavo košmariški dalykai. Mane už nežinia ką puldavo ir abu, ir po vieną. Nesusivokdavau, kur ir kada esu gera, o kur ir už ką buvau lupama. Ir... tik tik primuša, žiūrėk, jau mane apkabina, tačiau... kelios akimirkos – ir aš varoma vėl su užduotimi. Tik jau kita. Šįkart – į ,,tašką“. Turėdavau parnešti tokio smirdinčio gėralo, cigarečių. Ne visada drįsdavau naktį eiti žadinti kaimynų, nes žinojau, kad ant manęs pyks. Įlįsdavau į rūsį, sklepu vadinamą, užsimesdavau ant sustirusio kūnelio ten rastus drėgme ir nežmonišku tvaiku, puvėsiais persigėrusius skudurus ir pradrebėdavau iki ryto. O tada tai jau kliūdavo!

Į mokyklą eidavau mėlynėmis pasipuošusi. Mokytojams negalėjau tiesos pasakyti, nes tai būtų reiškę kančias ir skausmą ateityje. Meluodavau, kad žaisdama susimušiau, kad po medžius laipiodama susižalojau. Ne kartą kvietėsi pokalbiui ir direktorius, kad pasakyčiau, kas yra, kodėl aš taip liūdna, kas vyksta mano gyvenime. Nežinau, kaip atrodžiau, bet vaikai mokykloje mane valkata, utėline vadindavo. Dabar jau žinau, kad tikrai buvau nešvari, murzina, nes mano higienos reikalai niekam nebuvo svarbūs. Niekam nerūpėjo užkurti ugnelę, pašildyti vandenėlį ir vaiką numaudyti, nuprausti, rūbelius nors kiek sutvarkyti.

Naktimis verkdavau, bet tik tyliai, kad mama neišgirstų. Taip kartais norėdavau prisiglausti prie tos moters, tačiau... tik artyn... ir kažkokia, vidinė, nematoma jėga atmesdavo atgal.

Ir šit dabar jau žinau, kad jokia Konstitucija, jokie įstatymai negali priversti motinų mylėti savo vaikus, jei ten giliai, širdies glūdumoje, nerusena, nedega joks meilės žiburėlis. Jei...

Jei vaikui, mažam ir menkam ,,padarėliui“, gali kilti noras nebegyventi? Kartą, kai ėjau tiltu, toptelėjo galvon: ,,Va šoksiu žemyn ir nusižudysiu“, bet... nebuvau tokia stipri ir pritrūkau drąsos. O kitąkart... mane išgelbėjo brolis. Ir vėl tėvai mane mušė (baisu ir prisiminti, kaip) už tai, kad mėginau nusižudyti. Ėjau į bažnyčią, prašiau  Dievo, kad padėtų išgyventi šį košmarą, tačiau ir vėl nusivyliau: ir iš aukštai nebuvo atsiųsta pagalba. O gal? Jei būčiau ten, aukštai?

Nežinojau, nesupratau, o gal per maža buvau žinoti, kaip man reikia gyventi. Tačiau mačiau, kaip kiti vaikai gyvena. Kaip apmaudu, kad pamiršo gimdytojai savo šventą pareigą – konstitucinę  pareigą – pasirūpinti vaikais.

O aš vis dar norėjau mirti, tačiau... abu su broliuku atsidūrėme vaikų globos grupėje. Pamaniau, kad mus tuoj kas nors pasiims, įsivaikins, bus kitos šeimos, svetimi žmonės, nebesusitiksime su giminaičiais. Valstybė pasirūpino manimi ir mano broliuku: suteikė šiltą ir švarų kambarėlį, skanų maistą. Gyvenome sočiai ir švariai. Tačiau... Jaučiau, kad ne, ir tai mūsų netenkina, norime būti šeimoje, su savais, artimais mums žmonėmis. Kasdien laukėme ir tikėjomės, kad mūsų tėvai prisimins savo teisę, teisę auklėti vaikus – tad ir galimybę mus susigrąžinti. Prisipažinti suklydus ir susigrąžinti, parsivežti namo. Girdėjau, auklėtojos pasakojo, kad taip kartais būna – tėvai prisimena vaikus, pradeda kitaip gyventi. Deja, taip galvojau aš – tik ne mano tėvai.

Vieną dieną, kai jau žinojome, kad mus pasiims į šeimą, globos grupės duris pravėrė močiutė Janina. Apžvelgė patalpą, sustabdžiusi žvilgsnį ties broliuku, ramiai pasakė: ,,Vaikai, važiuojam“. Nudžiugome, ašaros iš laimės upeliais tekėjo. Žinojome,  kad yra žmogus, savas žmogus, kuriam mes rūpime. Valio! Pasikeis,  pasikeis mūsų  gyvenimas! Mes būsime laimingi! Būsime!

Mano vaikiškame pasaulėlyje  atsirado žmogus, įkvėpęs patį svarbiausią dalyką – norą gyventi. Nė pati negalėjau patikėti, kaip iš mano lūpų nuskambėjo žodis ,,myliu“, skirtas jai, močiutei Janinai. Ištariau,  aš pati jį ištariau, ne, nepasigirdo, jis nuskambėjo... ir dabar tebeskamba. Mokausi iš naujo pažvelgti į pasaulį, į žmones,  pamatyti  ne tik baisumus, bet ir gėrį, grožį. Gyvenimas pasidarė šviesesnis, nes turiu Žmogų, kuris manimi ir broliuku rūpinasi.

Nuvedė mus į kitą mokyklą, kurią ir dabar lankau. Nors ir tolokai, tačiau kasdien mus prie pat namų pasiima geltonasis mokyklos autobusas. Moko geri mokytojai, turiu daug draugų. Įgavau tiek drąsos, jog jau net keletą klasės ir mokyklos renginių pati suorganizavau ir pravedžiau. Bandau mokytis pasitikėti savimi ir įsileisti į savo pasaulį kitus. Pradėjau geriau mokytis, ruošti namų darbus.         

Ji, mano Močiutė, įkvėpė būtinybę pamilti žmones, ir pamažėliais pradedu suprasti žodžio ,,meilė“ reikšmę. Supratau,  jog pyktis – blogis, kurio kiekvienas privalome atsikratyti.

Mūsų Močiutė – sena moteris. Jai – septyniasdešimt vieneri. Užaugino savo septynis vaikus ir dabar augina mus, savo mažuosius vaikus. Mes labai stengiamės būti jai geri, kiek tik gebame ir suprantame, stengiamės suteikti laimės, šilumos. Ji turi tiek stiprybės, jog dabar jaučiasi esanti 30–40 metų moterimi.

Ir noriu pasakyti: ,,Močiut, tu  man parodei, kad gyvenimas gali būti ir gražus.“

Tokį  jį ir reikia matyti.

Ir gražinti gyvenimą. Mylėti žmones. Taip mylėti, kaip mes savo brangiausią, kurią mokomės vadinti mama.

Skaitau Konstitucijos straipsnį, kuriame pasakyta, kad vaikai turi gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Kąsnis užstringa burnoje, kai topteli galvon, ką reikėtų daryti, jei visą gyvenimą nežinia kur buvusi, praradusi sveikatą atsirastų mama. Kaip pasielgčiau?

Manau, kad, priešingai nei mama, vykdyčiau savo konstitucinę pareigą. Galėčiau, tikrai rasčiau savy dvasinės stiprybės ir pasiaukojimo. Skaudu būtų, bet... atleisčiau. Už visas jos man suteiktas nuoskaudas, sielvartą  ir ašaras atleisčiau. Jei mano vaikystė nebuvo laiminga, tai tegu nors mamos senatvė bus nors kiek šviesesnė. Gražiai aprengčiau ir... mylėčiau. Duočiau daug daug meilės, to, ko man labai trūko.

Tai toks mano, paauglės mergaitės, pamąstymas apie konstitucines tėvų ir vaikų teises ir pareigas. Kaip gera ir gražu būtų, jei šio valstybės įstatymo straipsnio būtų laikomasi...

J.F.

Klaipėdos r. 10 kl.