Maldų už krikščionių vienybę savaitės, kasmet vykstančios sausio 18-25 dienomis, metu kvietėme iš arčiau pažvelgti į ekumenizmo situaciją pasaulyje ir Lietuvoje.

Šiomis dienomis Bernardinai.lt jau skelbė kelių krikščioniškų denominacijų atstovų pasidalijimus apie pasirinktą kelią ir pašaukimą - tai vyresniojo pastoriaus dr. Giedriaus Saulyčio iš Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“, evangelikų liuteronų kunigo Remigijaus Šemeklio liudijimai. Ateityje žadame pratęsti šią tradiciją ir supažindinti su visų didesnių krikščioniškų konfesijų atstovais bei pristatyti pačias bendruomenes, jų ypatumus ir tradiciją. 

Šiandien pamėginsime atsekti pirmąsias vienybės pastangų užuomazgas, bendrų susitikimų daigus, išgirsti apie tai iš juose dalyvavusių dvasininkų lūpų. Ekumeniniai pokalbiai intensyviau ėmė megztis, kai 1992 m. buvo įsteigta Biblijos draugija. Po kelerių metų Šv. Jonų bažnyčioje įvyko vienos pirmųjų ekumeninių pamaldų.

Apie tai, kaip ekumenizmas skynėsi kelią Lietuvoje ir kokius šių vienybės pastangų vaisius matome šiandien, kalbiname evangelikų liuteronų vyskupą Mindaugą Sabutį, stačiatikių kunigą Vitalijų Mockų, katalikų kunigą Eitvydą Merkį.

Prisiminkime Maldų už krikščionių vienybės savaitę ištakas Lietuvoje. Vienos pirmųjų ekumeninių pamaldų Vilniuje vyko Šv. Jonų bažnyčioje, kurioje Jūs tuo metu darbavotės. Nuo ko viskas prasidėjo?

Kun. Eitvydas Merkys. Ekumeniniai pokalbiai ėmė megztis, atrodo, atsiradus Biblijos draugijai. Juose dalyvaudavo įvairių krikščioniškų denominacijų atstovai, ten turbūt ir prasidėjo pirmieji ekumeniniai susitikimai.

O vienos pirmųjų ekumeninių pamaldų Vilniuje – gal net ir pirmosios – vyko 1994-ųjų žiemą. Taip susiklostė aplinkybės, kad užsimezgė bendradarbiavimas tarp Šv. Jonų bažnyčios bendruomenės ir VU Religijų studijų ir tyrimų centro. Kilo mintis surengti visų Vilniaus krikščioniškų bendruomenių šventę, kad vieni kitus pamatytume iš arčiau, susipažintume, kad bent kiek išnyktų tuo metu egzistavęs nemažas priešiškumas, kilęs dėl to, kad nepažinojome ir nesupratome vieni kitų. Taip surengėme šventę „Dėl Tavęs, Jėzau“, kurioje dalyvavo beveik visos Vilniaus krikščioniškos bendruomenės.  Šventė truko tris dienas: 01 27 surengėme susitikimą RSTC, 01 28 – susitikimo tąsa Vilniaus universiteto teatro salėje, o 01 29 – vienos profesinės technikos mokyklos aktų salėje vyko bendruomenių prisistatymas. Taip užsimezgė  ryšiai su atskiromis krikščioniškomis bendruomenėmis Vilniuje, vieni kitus pažinome iš arčiau. Susidraugavome su  Žvėryno stačiatikių parapija, jų choras vis atvykdavo pas mus pagiedoti Velykų proga, kartu švęsdavome agapę. Vėliau Šv. Jonų bažnyčios jaunimo grupė buvo nuvykusi pas juos pabendrauti ir pagiedoti; rengėme „Prabudimo“ muzikos koncertą, kuriame dalyvavo ir Tikėjimo žodžio, Emanuelio ir kitos bendruomenės. Kai Lietuvoje lankėsi Kenterberio arkivyskupas G. Carey, Šv. Jonų bažnyčioje vyko ekumeninės pamaldos.

Paskutinė mano ekumeninių susitikimų patirtis buvo, atrodo, 1995 m., prieš  man išvykstant į Šventąją Žemę, kai rengėme bendrą susitikimą su Tikėjimo žodžio krikščionių bendrija. Prisipažinsiu, po to susitikimo ir po kelionės pajutau, kad reikia truputį kitokio ekumenizmo. Prieš tai man atrodė svarbu bendrauti, visai nekalbant apie skirtumus. Niekad nepamiršiu, kaip vienas pastorius apibūdino mūsų susitikimus: „Mes vieni prie kitų kartais einame kaip per lūžtantį ledą, ir jeigu labai treška, tai stengiamės toliau neiti.“ Toks buvo mūsų bendravimas.

Zenekos nuotrauka

Koks turėtų būti tas kitoks ekumenizmas?

Ilgainiui supratau, kad tikrasis ekumenizmas turėtų vykti per širdies atgailą, atsivertimą, šventumo siekimą ir vienijimąsi Tiesoje. Skaudžiai išgyvenau, kai po paskutinio mūsų susitikimo išgirdau tokių atsiliepimų, kad „skirtumo tarp katalikų ir "Tikėjimo Žodžio" bendruomenės beveik nėra". Tai man buvo labai aiškus ženklas, kad taip neturėtų būti, kad ribos ir skirtumai, kurie vis dėlto yra, neturėtų būti ištrinti. Reikia apie juos kalbėti. Nebūtinai juos reikia akcentuoti, mes daug ką galime daryti kartu, bet reikia pripažinti, kad nesame visiškai viena ir kad egzistuoja skirtumai, kurie kai kada yra labai skaudūs ir esminiai. Šiuo atveju negalima jų užglaistyti ir vaizduoti, lyg jų nebūtų, o dialogas turi būti labai konstruktyvus. „Apačioje“ žmonės turi trokšti tos bendrystės, bet jos reikia siekti ir „viršuje“. Reikia rimto teologų, Bažnyčių ir krikščioniškų Bendrijų vadovų dialogo. Ačiū Dievui, jie deda pastangas, vyksta rimti teologiniai pokalbiai ir ieškoma vienybės Tiesoje, kad bendrystė būtų ne vien fasadinė, o tikra.

Manau, kad vienas iš elementų, vienijančių visus krikščionis, – tai pašaukimas į šventumą. Ne visos bendruomenės išlaiko apaštalinę sukcesiją, ne visos turi visus sakramentus, doktrininiu požiūriu kai kuo skiriasi, bet būtent šventumo siekimas (asmeninis, visos Bažnyčios ir atskirų bendruomenių narių šventumo siekimas) gali būti prioritetas ir vienijantis veiksnys.

Tą ir pastebime šiais laikais. Pasauliniu mąstu žvelgiant pamatysime, kaip buvusios skirtingos Bažnyčios, pvz., anglikonai ir katalikai vienijasi tikėjimo ir moralinių nuostatų bei vertybių pagrindu, kurios abiem pusėms yra reikšmingos; taigi  šventumo siekimas mus gali suvienyti.

Kaip vienybė galėtų būti puoselėjama kasdienybėje, ne tik susirenkant kartą metuose?

Mano nuostata, kad kažko dirbtino ir nereikia. Kiekvieno širdyje turėtų būti troškimas ir ilgesys vienytis, nes Jėzaus malda Evangelijoje pagal Joną (17 skyriuje) mus įpareigoja, kad visi būtume viena. Taigi Jėzaus troškimas turėtų būti ir mano troškimas.

Kasdienybėje žmonės gyvena savo bendruomenėse, bendrauja gyvenime, darbe ir pan., tačiau atsitikus tam tikriems įvykiams tautos ar valstybės gyvenime, kurie paliečia visus tikinčiuosius, galėtų kartu reaguoti. Pvz., kai kurių įstatymų atžvilgiu tikrai verta vienyti pastangas siekiant, kad krikščioniškos moralės nuostatos nebūtų užgožtos ir nebūtų išstumtos iš valstybės gyvenimo. Tai yra pati svarbiausia bendradarbiavimo dirva, kur mes galėtume susivieniję daugiau pasiekti.

Naudinga, kartkartėmis susibėgti, pabūti kartu, kad vieni kitus geriau pažintume ir pasimelsti visiems bendra ir aktualia intencija.

Vienybės lūkesčiai – kokia ta vienybė galėtų būti?

Kasdien galime prisiminti asmeninėje maldoje tą intenciją, kad visi būtume viena. Kad pastangos, kurias deda bažnyčių vadovai - popiežius, įkurtos komisijos - neštų vaisių. Mes gyvename tuo laiku, kai, kaip sako psalmininkas „su ašara beriamas grūdas“ ir tikime, kad bus „džiaugsmas pjūčiai atėjus".

Popiežius Jonas Paulius II, per kurį Dievas veikė, kad būtų sugriauta uždanga tarp Rytų ir Vakarų politinių blokų, troško, kad Bažnyčia kvėpuotų abiem plaučiais – Rytų ir Vakarų. Aš labai viliuosi, kad ekumeninės pastangos, dialogas tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčios atneš džiugių vaisių. Tikiu, kad gal dar sulauksiu tos dienos, kai bent Rytų ir Vakarų Bažnyčios susės prie Viešpaties vakarienės stalo kartu. Žinau, kad danguje Viešpats susodins mus prie savosios Puotos stalo, tokius skirtingus, kaip kad buvo dvylika apaštalų ir eidamas aplinkui patarnaus mums, kaip minima Evangelijoje, bet koks džiaugsmas bei liudijimas pasauliui būtų, jei tai įvyktų ir žemėje, mums švenčiant kartu Liturgiją, susivienijus Kristuje – Tiesoje ir Meilėje.

Tiek nedaug, atrodo, tereikia, bet Dievas žino laiką ir metą, kada būsime pasirengę priimti šią brangią dovaną, o dabar ruošiama dirva. Nors tai bus Dievo malonės dovana, bet žmogiškos pastangos taip pat reikalingos. Telaimina jas Dievas. Šito melskime ne tik šiomis dienomis.

Ekumenizmas Lietuvoje: kokia buvo jo pradžia?

Vysk. Mindaugas Sabutis. Ekumeninės dvasios pirminės užuomazgos pirmiausia mus pasiekia turbūt iš pasakojimų apie sovietiniais metais vykusius susitikimus, įamžintus archyvinėse nuotraukose. Tuo metu  didžiuosiuose Lietuvos miestuose dauguma visų konfesijų maldos namų buvo uždaryti ir nebuvo galima atvirai kartu melstis, tačiau žinau, kad, pvz., Tauragėje  nuolat įvairiomis progomis liuteronų vyskupas Jonas Kalvanas rengdavo susitikimus su stačiatikių ar Romos katalikų kunigais. Tai vyko jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje. 

Bendradarbiavimas tęsėsi ir atgavus Nepriklausomybę, bet, mano nuomone, turbūt pats ryškiausias ženklas buvo jubiliejiniai 2000-ieji. Būtent tais metais gimė mintis rengti pamaldas skirtingose bažnyčiose, idant vieni kitur geriau pažintume ir suprastume. Tai tokią pradžią aš atsimenu, tačiau kiekvienas turi savo patirtį, skirtingose parapijose darbuojasi įvairūs žmonės, skirtingi kunigai – vieni daugiau, kiti mažiau bendrauja. 

Zenekos nuotrauka

O kokia situacija dabar – ar vyksta kasdienis bendradarbiavimas, ar jis pasireiškia labiau instituciniame lygmenyje, kurio kasmetinis akcentas – ekumeninė savaitė?

Žvelgiant į laikotarpį nuo 2000-ųjų, kurie, mano nuomone, galėtų būti atskaitos tašku vienybės siekimo kelyje, galėtume pasidžiaugti, kad per tą laiką ekumenija pažengusi ir jau neapsiriboja tik šia ekumenine savaite sausį. Jau bendraujame ir kasdienybėje, tą liudija Bažnyčių kartu išsakomi pareiškimai  įvairiais etiniais klausimais. Malonu, kad tai nėra biurokratizuota struktūra, kaip kitose valstybėse įsteigtos ekumeninės Bažnyčių tarybos ir pan., o tiesiog  natūralus gyvas bendravimas, jis toks turbūt ir turėtų būti.

Tokia situacija, viena vertus, dėl to, kad neturime tiek žmogiškų ir kitokių resursų, kita vertus, manau, kad dokumentų apie ekumeniją jau nemažai yra prirašyta, ir būtent praktinis, kasdieninis bendravimas, malda, tarpusavio supratimas  yra patys svarbiausi dalykai, ir džiugu, kad to tikrai nestinga. Galime pasidžiaugti Romos Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių atviru požiūriu kitų krikščioniškų denominacijų atžvilgiu; visi suvokiame, kad ne tik kad jokia viena krikščioniška konfesija, bet apskritai krikščionybė nėra dominuojanti pasaulyje. Krikščionys tampa tam tikra mažuma, o jei ir ne mažuma, tai ta visuomenės dalimi, kuri, kad ir būdama dauguma, turi labai nedaug galimybių išeiti į viešumą ir komunikuoti. Taigi suvokiame,  kad yra daug iššūkių, skatinančių susitelkti. 

Ekumenizmo kelyje vienu metu buvo skatinama labiau ieškoti to, kas yra bendra, paskui buvo tarsi prisiminta, kad vis dėlto egzistuoja skirtumai ir į juos gal vėlgi reikia didesnį dėmesį kreipti, lyg bijantis tam tikro sinkretizmo?

Labai gerbiu popiežiaus Benedikto XVI poziciją, kuris ypatingą dėmesį skiria būtent identitetui;  tai yra nuoširdus krikščioniškas požiūris – tu gali kitą suprasti, priimti, kai suvoki, kas tu pats esi. Žiūrėdami į kitus, mes apmąstome save. Tai nėra kitų vertinimas, bet aiškindamiesi, mėgindami suprasti tam tikrus teologinius, dogmatinius teiginius, liturginius momentus mes kartu reflektuojame save ir suprantame, kaip istoriškai, teologiškai atsirado skirtumai, kur ir kaip susiformavo kokie nors teiginiai ir pozicijos. Manau, kad tie, kurie gerai suvokia savo tapatybę, nebijo ir sinkretizmo, o baimė atsiranda tuomet, kai mes patys savęs nepažįstame, kai dėmesys kreipiamas į gandus, mitus.

Kartu skirtumų pažinimas atveria labai daug kelių, kaip galima save praturtinti. Žvelgdami į skirtingumus matome, kiek daug dvasinių turtų yra kitose bendruomenėse, kuriuos galbūt patys esame ar pamiršę, ar iki galo neįvertinę. Tai yra dalijimasis, mokymasis vieni iš kitų. Pasakymas „neieškokime skirtumų“ buvo optimistinis XX a. vidurio motyvas, nežinau, iš kur jis kilo, gal visoje visuomenėje vyravo tokios nuotaikos. Tačiau teisybė tokia, kad skirtumų esama. Jau kurį laiką vyksta įvairios diskusijos pasauliniu mastu, ir iki šiol išlieka turbūt tik vienas teiginys, dėl kurio visi krikščionys sutaria, kad Jėzus Kristus yra Viešpats. Ir kai tai pamatome po kelių dešimtmečių dialogų, tai reiškia, jog tie skirtumai nėra taip paprastai įveikiami.

Ekumeninė konferencija Kaune. Bernardinai.lt

Galbūt vertėtų bendras pastangas sutelkti ugdymui, kuris padėtų labiau pažinti vieni kitus?

Turbūt čia vidinė mūsų Bažnyčių problema, kad mes per mažai žinių apie save pateikiame ar nemokame aiškiai ir paprastai pasakyti, kas esame, todėl kartais žmonių suvokimas yra mitologinio lygmens. Galbūt apskritai šio laikmečio krikščionio problema yra ta, kad kai kada šnekame XVI, kai kada – XIX amžiaus sąvokomis, ilgais sakiniais, naudodami daug citatų, kurias paprastam žmogui, ne teologui, kai kada sunku sekti. Šiuo požiūriu mums visiems reikėtų išmokti papasakoti apie save labai aiškiai ir visiems suprantamai, bet, norint paprastai pasakyti, reikia labai gerai žinoti.

Paprastam eiliniam krikščioniui suvokti giluminę esmę apie kitą Bažnyčią – tiek panašumus, tiek skirtumus – vis dėlto nėra paprasta. Pvz., liuteronas, išgirdęs cituojant encikliką, turi suvokti, kas yra enciklika, kodėl ji tokia ar kitokia, nors tai Romos katalikų tapatybės dalis. Arba – Stačiatikių Bažnyčios liturgijos dalys: jų nežinant, vėlgi labai sunku suvokti, kas, kur ir kaip vyksta. O kai žmogus išgirsta paaiškinimą iš pačių stačiatikių, visai kitaip viską priima ir supranta. Nes nors ir apie skirtumus kalbėtume, vis dėlto panašumų yra daugiau, juk tikėjimo pagrindas tai tas pats –  esame iš Apaštalų tradicijos kilę ir žiūrime ta pačia kryptimi. Taigi, reikia mums patiems – tiek teologams, tiek kunigams, tiek pasauliečiams – išmokti labai aiškiai papasakoti apie save, ir žmonės turės gilesnį suvokimą vieni apie kitus.

Kaip prieš tai užsiminėte, krikščionybė tampa mažumos religija; pasaulyje daugėja ir krikščionių diskriminacijos apraiškų. Kokios pastangos dedamos siekiant kartu atsakyti į šiuos iššūkius – ar tai skatina dar labiau vienytis, kartu ginti vertybes?

Čia visų pirma reikėtų dėkoti Romos Katalikų Bažnyčiai, kuri šiandien aktyviai išsako pozicijas apie šeimą ir kitas pamatines vertybes, kurios liečia ne tik krikščionybę, bet apskritai gina žmogaus orumą.

Žinant Lietuvos istoriją, kad liuteronams ne visuomet buvo paprasta čia gyventi, išpažinti savo tikėjimą, mes džiaugiamės, kad galime melstis, mokyti vaikus, šiuo požiūriu tai didžiulė laisvė. Be abejo, bendra liberalaus humanizmo ir sekuliarios visuomenės nuostata, jog tikėjimas yra privatus reikalas, kad jį reikia išstumti iš viešos erdvės, yra labai rimtas grėsmės ženklas. Nes jei pažvelgsime į didžiausius krikščionybės persekiojimus, tai jų metu ne išpažinti tikėjimą buvo draudžiama, bet susirinkus kartu melstis. Buvo siekiama būtent užgniaužti viešą liudijimą, kuriam krikščionys nepasidavė, ir tai sukėlė daug krikščionių aukų nusinešusį persekiojimą. Taigi situacija, sakyčiau, dabar panaši, nors iš esmės tai prieštarauja pačiai liberalizmo prigimčiai, kuri agituoja priimti įvairias pozicijas, ypač kada išreiškiama didelės dalies pačių piliečių ir mokesčių mokėtojų pozicija. Jeigu kokia partija su keliais tūkstančiais narių, atsitiktinai patekusi į Parlamentą, kalba piliečių vardu, tai juo labiau Bažnyčia turi kalbėti piliečių vardu, nes tai tam tikra dalis visuomenės.

Mes turėtume stengtis ne tik atsakyti į išorinius iššūkius, bet ir sustiprinti krikščionių sielas, kad jie atrastų pasitikėjimą Dievu, kad žinotų, jog nėra tik vienos iš religijų išpažinėjai, vienos filosofinės mokyklos atstovai, bet tikintys į Prisikėlusį Kristų, kad jie gyvena Tiesoje. Bažnyčia, kaip institucija, turi išlikti vieta, vienijanti krikščionis, nors jie būtų ir skirtingų pasaulėžiūrų ar skirtųsi jų nuomonės tam tikrais visuomenės sanklodos ar tautinio paveldo klausimais.

Kita vertus, krikščionybė turbūt grįžta į pirminę, tikrąją vietą, tai nėra dominuojanti jėga, ji nesusisaisčiusi politiškai, tai ne karalių rūmų krikščionybė, o namuose, Bažnyčioje išpažįstama – tokia ji ir turėtų būti.

Zenekos nuotrauka

Kokia dabartinė ekumenizmo būklė Lietuvoje?

Kun. Vitalijus Mockus. Kalbant apie Lietuvos situaciją, galima pasakyti, jog gyvename vieni šalia kitų gražiai, stengiamės, kiek leidžia aplinkybės, kad tai būtų mūsų bendras siekis. Tuo reikėtų pasidžiaugti, nes ne visur sugyvenama taikiai. Viena vertus, tai jau bendradarbiavimo vaisiai, nors jis dar ir neilgas. Kita vertus, reikia nepervertinti savo norų ir pastangų: iš šalies žiūrint, labai kukliai mes atrodome, nes ne visi supranta, ne tik kuo yra reikšmingas tikslas siekti vienybės, bet net ir nesuvokia pirmųjų žingsnių prasmės, kam reikia pastangų jos siekti. Neretai žmones atgraso mintis – negi aš dabar turiu atsisakyti savo religinio identiteto, savo tėvų tikėjimo ir prisijungti prie kito tikėjimo. Tai atima netgi norą bendrauti, nors būtų galima paprastai susėdus prie bendro stalo pasikalbėti religine tematika su savo draugais, kaimynais ar mišriomis šeimomis, kaip jie praktiškai tai išgyvena.

Kada bus vienybė? Kada pradėsime pažinti vieni kitus labiau ir pasakoti vieni kitiems apie save. Tai pasakytina ir apie bendravimą aukštesniu lygiu, kada ir hierarchai ar kunigai susitinka ir kalbasi, nes mes iš tiesų dar mažai žinome vieni apie kitus. Juk pastangos siekti ekumenizmo prasidėjo tik maždaug prieš 100 metų, o Lietuvoje - dar vėliau, kadangi mūsų šalis gana konservatyvi.

Taigi, nors kelis dešimtmečius jau bendraujame, juo labiau kad visi sovietmečiu jautėme priespaudą ir esame likimo broliai, bet vis dėlto dar nėra tų vaisių, kurių galbūt tikėjomės. Kartais matau, kaip nustemba žmonės mūsų bažnyčioje,  kai pasakau, kad, pavyzdžiui,  šiandien katalikai švenčia Šv. Mikalojaus dieną ar mini kurį kitą šventąjį, kurį minime ir mes. Arba, tarkim, evangelikų liturginėse apeigose, kurios galbūt kiek paprastesnės nei katalikų, pamatome šiek tiek savęs. Visi esame broliai Kristuje, savitu būdu meldžiamės, tačiau kai gerai nepažįstame vieni kitų, kai kas galbūt stebina. Juolab kad esame labiau susipažinę su išoriniais ženklais, pvz., mišrioje šeimoje vienas žegnojasi vienaip, kitas – kitaip, vienas švęsti Kristaus Gimimo eina į bažnyčią gruodžio 25 d., kitas – sausio 7 d. O apie kitų konfesijų dvasingumą, teologinius dalykus, doktrinas tai labai mažai ką nutuokiame.

Todėl yra dvi medalio pusės. Viena vertus, mes džiaugiamės, kad gražiai sugyvename, ir reikėtų ne apsiriboti tuo, bet tobulėti ateityje, išsaugant tai, kas jau pasiekta, ir gilintis, plėsti santykius. Tačiau kartu turėtume ir gana atsargiai vertinti pasiekimus, nemanyti, kad jei jau nesibarame ir gerbiame vieni kitus, to jau užtenka – ne, neužtenka, galėtume dar daugiau. Kodėl nėra galbūt labai intensyvios plėtros ir bendravimo, priklauso ir nuo žmonių – reikia tikinčiuosius ruošti, ugdyti, nes jie galbūt nesupranta ekumenizmo svarbos, kol kas jis jiems yra galbūt neįdomus.

Žmonės tarsi bijo prarasti savo tapatybę ir prisiimti svetimą. Kokią Jūs matytumėte viziją, kas yra ta vienybė, kurios siekiame?

Šiuo atveju reikėtų ne suvienodinti apeigas, pasirinkti vienoktį ar kitokį Dievo garbinimo būdą, nes negalime užmerkti akių ir apsimesti, jog tai nesvarbu – bent su Romos Katalikų Bažnyčia jau tūkstantį metų negalime susitarti – vadinasi, tai yra kažkas tikrai svarbaus, todėl turime spręsti šias problemas geranoriškai. Kalbant apie vienybę, įsivaizduokime: štai kada nors susijungia Rytų ir Vakarų Bažnyčios. Abi su savo senomis, giliomis ir prasmingomis tradicijomis, kaip gyvenome kartu pirmąjį tūkstantmetį. O kaip buvo tada? Augustinas graikų kalbos nemokėjo, šventieji tėvai nesuprato ir nemokėjo lotynų kalbos, bet tai visiškai netrukdė priklausyti vienai Bažnyčiai.

Paimkime net tą paprastą gestą, kaip žegnojamės. Įvairiose vietose krikščionys turi skirtingą kryžiaus ženklą – tai gražu; jis atsiradęs ne šiandien, ne vakar, ne užvakar. Nereikia jo keisti,  svarbu išsaugoti tą tradiciją  ir būti vienoje Bažnyčioje. Tai įmanoma ir būtina to siekti. Todėl išsprendus kai kuriuos mus skiriančius klausimus, matau vienybės ateitį ne unifikacijoje, bet stengiantis surasti galimybę likti įvairiems; skirtingiems ne tuo, kas mus skiria nesutaikomai, bet skirtingiems savo grožiu, įvairiomis tradicijomis, kultūromis. Ateities vizija galėtų būti lygiai tokia, kokia buvo iki mūsų išsiskyrimo: tradicijos buvo skirtingos, bet tai nebuvo esminis dalykas, kuris neleistų bendrauti.

Kokios būtų galimybės eiliniams krikščionims rasti progų, kontaktų su kitų konfesijų žmonėmis? Kas padėtų atsiverti kitam, susidomėti kitu?

Visko turbūt neišvardysime, kadangi kiekviena diena atskleidžia vis naujų būdų ir galimybių, kurių nežinojome prieš tai, tačiau pradėti turėtume nuo to – kaip bendrauti su žmonėmis. Jei noriu pažinti bet kokį kitą  žmogų – kaip aš jį pažinsiu? Su malonumu, ir net, sakyčiau, smalsumu išklausysiu, kas jis, kuo, kaip jis gyvena,  ir tada galbūt pastebėsiu – jei vėl geranoriškai reaguosiu – kad jis gyvena kitaip nei aš, galbūt turi kitokių polinkių, jo pasirinkti pomėgiai man gal nelabai patinka, bet jam tai svarbu – ir tai nėra blogai, tai yra gerai.

Taip turėtų būti ir tarp krikščionių. Bet kai mes bendraujame, tarsi iš anksto nusiteikiame polemizuoti arba teisintis. Kartais, kai į mūsų bažnyčią ateidavo kokia ekskursija, rodydamas Šv. Mikalojaus ikoną,  pasakydavau, kad „va čia kaip Katalikų bažnyčioje“.  Dabar apsvarstydamas tuos žodžius, jaučiu, kad  juose būta tarsi kokio pasiteisinimo, jog mes iš tikrųjų nelabai kuo skiriamės, mes tokie kaip jūs, jūs turite mus priimti. Tačiau iš tikrųjų reikia ir parodyti savo grožį, ir priimti kito grožį. Jei norime, kad domėtųsi mumis, mes lygiai taip pat (kaip paprastai bendraujant su kiekvienu žmogumi) turime domėtis kitu, kitokia tradicija. Tai nereiškia, jog reikia mesti savo pažiūras ir priimti kito, bet tai suteikia žinojimą, praplečia matymą, leidžia labiau suprasti kitą žmogų, kitus krikščionis ir bendruomenes, kodėl jie taip ar kitaip meldžiasi. Ne sykį teko susidurti su stačiatikių tikinčiųjų nuomone, kad Romos Katalikų Bažnyčioje – „vis naujovės ir naujovės“, o visgi pasirodo, kad ne, Katalikų Bažnyčios tradicija iš tikrųjų  sena – ir ne senumo-naujumo prasme, bet krikščioniškos tradicijos pasireiškimo plotmėje;  tai yra nuostabūs dalykai, o mes to nežinojome, manėme, jog to nėra. Taigi, visų pirma turėtų būti noras kitą pažinti. 

Kokias matytumėte vienybės perspektyvas?

Apie vienybės perspektyvas atsakysiu pasitelkdamas iš pradžių pesimistinį variantą: manau, kad mūsų karta to nesulauks, galbūt anūkai ar proanūkiai, gal po šimto metų... O optimistinis variantas būtų, jog ne taip blogai viskas, kaip galbūt galvojame, nes neatkreipiame dėmesio į vieną svarbų dalyką – ne tik mes veikiam, veikia ir Dievas. Ir jei Jis norės, jei pamatys, kad žmonės pasiruošę, Jis gali tokį stebuklą padaryti: šiandien dar nežinau – kaip, o rytoj, popiet, jau, žiūrėk, mes vienybėje.  Prisiminkime Mozę ir žydų tautą, kuri, iš Egipto išėjusi, 40 metų klaidžiojo po dykumą. Negi jie nežinojo, kaip nueiti iki Palestinos? Taigi Dievas būtų norėjęs – jie tiesiausiu keliu būtų parėję, ir dar dulkės nuo kelio būtų nušluotos. Tačiau 40 metų jie klajojo nedidelėje teritorijoje. Kodėl? Nes nebuvo pasiruošę priimti tos dovanos – grįžti į Pažadėtąją Žemę. Taigi, jei vienybė neįvyks rytoj, popiet, ar po savatės, vadinasi, dar nesame jai pasiruošę.

Dabar, kol vienybės neturime, neiname prie vienos Viešpaties taurės ir negeriame kartu iš jos Jo kraujo. Bet kokie mes Viešpaties akyse būtume, jei formaliai pasirašytume vienybės aktą, apsikabintume, pasibučiuotume, o pati Dievo tauta, žmonės, nesuprastų, nevertintų, jei vienybė jiems dar atrodytų kaip kažkas keista ir svetima, ir jei galėtume gerti iš vienos taurės, bet negertume – tai būtų baisiau. O kai negalime ir to nedarome, – mes esame kaip Mozės vedama žydų tauta: dar nepasiruošę. 

Tie, kurie supranta vienybės svarbą, nors ir būdami aktyvūs vienybės kelio vedliai, kartais dar būna kaip „tyruose šaukiančiojo balsas“. Čia panašiai kaip su vertinga knyga, kurios kai kurie žmonės galbūt ieško, viską padarytų siekdami ją įsigyti (įsivaizduokime krikščionių bendruomenę, neturinčią Biblijos, – juk viską atiduotų, kad tik ją gautų). O knyga atiduodama mažam vaikui, kuris nieko nesupranta. Jis ją pavartys, pasidarys lėktuvėlių, nes jis jos nevertins, jam nereikalinga ši dovana. Tai ar nebūtų taip, kad jei dabar mes vienybės dovaną gautume, panaudotume visai kitam arba pasidėtume kur giliai, ir ji liktų gulėti nenaudojama? Nes mes dar neperkeisti, nepasiruošę. Kai būsime iš tikrųjų pasiruošę, Dievas mums ją padovanos.

Kalbino Dalia Žemaitytė ir Saulena Žiugždaitė