Sausio 20 d. Slovėnijos Novo Mesto vyskupijos katedroje aukotų Mišių metu buvo pagerbtas buvusio Liublianos arkivyskupo Antono Vovko atminimas ir meldžiamasi už jo beatifikaciją, praneša Vatikano radijas.

Nors arkivyskupas Vovkas mirė natūralia mirtimi, tačiau dėl patirtų persekiojimų ir kelių komunistų saugumo bandymų nužudyti Slovėnijos katalikai arkivyskupą laiko kankiniu. Pats brutaliausias išpuolis prieš arkivyskupą įvyko lygiai prieš šešis dešimtmečius būtent Novo Mesto geležinkelio stotyje. 1952 m. sausio 20 d. Jugoslavijos saugumo agentai ir keli jų sukurstyti vietiniai gyventojai užpuolė iš Liublianos traukiniu atvažiavusį arkivyskupą, apipylė jį benzinu ir padegė. Arkivyskupas Antonaws Vovkas išliko gyvas, tačiau turėjo labai ilgai ir skausmingai gydyti veido ir kaklo nudegimus.

Antonas Vovkas gimė dabartinėje Slovėnijoje, tuomet dar Austrovengrijos imperijoje, 1900 m. 1923 m. tapęs kunigu, greit išgarsėjo kaip puikus sielovadininkas ir pamokslininkas. Antrojo pasaulinio karo metais šelpė pabėgėlius, slėpė persekiojamuosius. 1946 m. buvo paskirtas Liublianos augziliaru ir konsekruotas vyskupu.

Popiežius Pijus XII jam skyrė taip pat labai sudėtingą užduotį būti apaštališkuoju administratoriumi toje teritorijoje, kuri pokario metais buvo tapusi Italijos ir Jugoslavijos ginčo objektu. Jugoslavijos komunistų saugumas daug kartų sulaikęs vyskupą tardė, baugino, kelis kartu bandė nunuodyti. Pats rimčiausias buvo minėtasis pasikėsinimas Novo Mesto geležinkelio stotyje 1952 m. sausį, palikęs žaizdas vyskupo kūne visam likusiam gyvenimui. 1959 m. popiežius Jonas XXIII vyskupą Antoną Vovką paskyrė Liublianos vyskupu, o 1961 m. Liublianą pakėlus metropoline arkivyskupija, jis tapo pirmuoju jos arkivyskupu.

Arkivyskupas mirė 1963 m., palikęs apie save šventumo ir patirtų kančių garsą. 2007 m. buvo užbaigtas jo beatifikacijos proceso diecezinis etapas ir byla perduota Šventųjų skelbimo kongregacijai.