Pasirodęs Vienuolikai, Jėzus tarė:

„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“.

Kiti skaitiniai: Apd 22, 3–16; Ps 117

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Kęstutis Dvareckas

Išklampojus pasaulio takus, neretai kyla pagunda rasti Jėzų Bažnyčioje, kad galėtume pailsėti, pasislėpti nuo pasaulio negandų. Pavargus pasaulio mugėse norisi Jo ramybės... O kartais net ne Jis, o ramybė tampa tikslu. Ramybė, kaip Jėzaus prisilietimo pasekmė, – kvepia sveikimu, leidžia pažvelgti į pasaulį ir save pačius kitu aspektu, bet ramybė, kuri leidžia apie nieką nemąstyti, užsimiršti, kas esu, ramybė, pasiekta greitomis priemonėmis (dažniausiai cheminėmis), ramybė kaip tikslas – niekur neveda, tik padeda trypčiojant vietoje grimzti vis gilyn į negalias, į dugną.

Jėzus nevengia susitikimo su žmogumi, su kiekvienu iš mūsų – Jis atviras kiekvieną akimirką. Tik mūsų nevisavertiškumą, baimes ar kitas negalias gydantys susitikimai su Juo visuomet baigiasi ne paėmimu iš pasaulio, kuris, kitaip nei Dievui (plg. Pr 1), mums atrodo blogas, o siuntimu atgal. Nuvalęs, išlaisvinęs, apdovanojęs, atleidęs Jis leidžia gyventi kitaip, taip tampant akibrokštu – jau vien kitoks buvimas pasaulyje tampa Jo Evangelijos – Gerosios Naujienos skelbimu.

Jėzus renkasi kalbėti, veikti, gydyti, apkabinti per žmones. Per kiekvieną iš mūsų, jei tik įtikime Juo. Jis renkasi mūsų negalias, tai, ką pasaulio kūrėjai, o ir mes patys atmetame, kad sugėdintų galinguosius, kad atskleistų savo gydančios meilės bekraštiškumą. Jis dovanoja mums ne tik savo galias, bet patį save... Ir būnant su Juo – visa, kas mus baugina, jaudina, paralyžiuoja, – niekas negali mums pakenkti (plg. 18 eil.)

Bernardinai.lt