Kiekvienos srities profesionalui nepatinka, kai gerokai mažiau už jį profesinių žinių turintys žmonės pradeda kritikuoti jo darbą ar net tarsi sniego gniūžtėmis svaidosi įtarimais ir pasipiktinimu. Natūralu, kad šiandien nemaža dalis Lietuvos teisininkų piktinasi dėl patiriamo politikų spaudimo ir to, kad viešumoje vis daugiau teismų sprendimų suniekinami, pasigirsta raginimų jų nepaisyti.

Politinė sistema, kurioje nelieka vietos nepriklausomiems teismams, kur teisėjai pradeda paisyti ne tiek įstatymų, kiek savo simpatijų ir naudos, neišvengiamai nugrimzta į chaosą, kuris paprastai tėra autoritarizmo preliudas. Teisinė valstybė, kurioje visi lygūs prieš įstatymus, kurioje yra ginamos kiekvieno žmogaus teisės, kur teisingumą įgyvendina ne politikai ar žurnalistai, bet teismai – vienintelė gyvybinga alternatyva pinigų valdžiai bei galingųjų savivalei.

Tačiau nepamirškime, kad teisinėje valstybėje tenka kovoti ne tik su politinio ar ekonominio elito siekiu daryti įtaką teismams, noru  įgyvendinti selektyvų „teisingumą“ – kai teismų botagais plakami tik tie, kurie nėra „mūsiškiai“. Ne mažiau pavojinga ir pagunda teisės viešpatijos principą paversti teisininkų diktatūra, kai pastarieji pasijunta ne Temidės tarnais, bet jos šeimininkais.

Teisininkai mėgsta priminti principą, kad privalu vykdyti ne tik tuos įstatymus ar teismų sprendimus, kurie mums patinka. Kita vertus, kai įvairaus lygmens teismų sprendimai kelia vis didesnį pasipiktinimą, nes atrodo neteisingi, tai rimtas signalas susimąstyti. Bandymai gniaužti diskusiją šiuo klausimu, aiškinant, kad ji yra neleistinas politinis spaudimas teismams ir galbūt net pažeidžia jų autonomijos principą, tik parodo, jog diskutuoti apie teismų problemas tiesiog būtina. Vien jau dėl to, kad teismuose dirba daug sąžiningų ir profesionalių teisėjų, kurie pasiryžę nuosekliai įgyvendinti teisingumą. Deja, tie nesąžiningi teisėjai, kurių sprendimai sukelia viešus skandalus, – tai didelis šaukštas deguto, gadinantis bendrą teisėjų įvaizdį. Problema ta, kad toli gražu ne visada pati teisėjų bendruomenė atsispiria pagundai profesinį solidarumą ir rūpinimąsi teismų prestižu supainioti su klanine ištikimybe.

Kitas dalykas – teisininkai mėgsta kartoti, jog nė vienas žmogus negali būti teisėjas savo byloje. Tačiau, kai kalba pakrypsta apie teismų darbą, kažkodėl šis principas nustoja galioti. Veikiausiai pamenat, kai  Konstitucinis Teismas nusprendė, kad mes neturime teisės mažinti atlyginimų teisėjams, nes tai jau neleistinas įžengimas į autonominę sritį. Supraskime, teisininkai ne tarnauja tautai, Konstitucijoje pavadintai suverenu, bet jai vadovauja ir auklėja.

Lygiai taip pat ne kartą aiškinta, jog tik dėl mūsų menko teisės išmanymo, mus piktina, kad žmonės, grobstantys milijonus, lieka laisvėje  ir net užima svarbius postus, o griežčiausiai baudžiami tie, kurie apkaltinami santykinai menku sukčiavimu; žmonės, kurių nusikalstami sprendimai kainuoja visiems mokesčių mokėtojams milijonus ar milijardus, lieka nenubausti, tačiau išieškomos didžiulės baudos iš  senolio, nesugebėjusio tiksliai užpildyti kurią nors deklaraciją ar nebesusigaudančio besikeičiančiose mokesčiuose.

Labai daug klausimų kelia ir Konstitucinio Teismo formuluotės, kurios vis dažniau primena filosofinius traktatus, neskanus prieskonis jaučiamas  teroriste skelbiamos merginos byloje, taip pat ir žymiausios Lietuvoje mergaitės globos byla yra virtusi ne teisingumo įtvirtinimu, bet kažkuo visai kitu. Jau nekalbu apie teismo sprendimą, jog paniekinti laisvės gynėjus Lietuvoje yra visai normalu. 

Visais įvardytais atvejais viešumoje kilo emocinga diskusija, ir būta daug abejonių, ar teismai įvykdė savo pareigą visuomenei. Dar kartą įsitikinome, jog labai blogai, kad Lietuvos teismuose taip ir nesusiformavo praktika aiškinti teismų nutartis. Tai užkirstų kelią „sugedusio telefono“ principui, kai viešumoje vienas ar kitas teismo sprendimas pateikiamas iškreiptai. Kita vertus, būtų proga ir patiems teisėjams įsitikinti, kad atskirais atvejais jų sprendimams pritrūksta elementarios logikos.

Šventasis Augustinas kadaise rašė: jei valstybėje nėra teisingumo, tai mes galime kalbėti ne apie politinę bendruomenę, bet tik apie plėšikų gaują. Labai nesinorėtų, kad visuomenės nepasitikėjimas teismais pasiektų tokį lygį, kai į visą teisėjų bendruomenę būtų pradėta žvelgti kaip į plėšikų gaują. Net ir netobula teisinė valstybė yra geriau nei visų karo prieš visus būvis.

Tačiau šiandien, jei mes norime iš tiesų stiprinti teisinę valstybę ir rūpintis teisės viešpatijos principu, turime ne statyti vis aukštesnę sieną tarp teisininkų ir likusios visuomenės, bet prisiminti, jog teismai tarnauja visuomenei.

Jei mes pasamdome statybininką uždengti namui stogą ir mums kyla klausimų, ar kokybiškai jis dirba, ar tinkamas medžiagas naudoja, jis privalo mums atsakyti į klausimus, nes mums teks gyventi tame name. Taip, jam sunku bus dirbti, jei reikalausime komentuoti kiekvieną žingsnį. Tačiau tai ne blogiausias variantas – blogiau, kai po esą profesionalaus jo darbo pamatysime, jog stogas praleidžia vandenį, o medžiagos krinta mums ant galvos. 

Na, o kai kalbama apie valstybės pastato stogą ar net pamatus – prastas profesionalų, nenorinčių, kad juos kas nors kontroliuotų, darbas gali baigtis dar tragiškiau.

 Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.