Kiekvienas pasaulio pilietis tarsi nematomais siūlais yra visada pririštas prie savo Žemės namų, kuriuose jis gimė ir augo. Nė vienam iš mūsų Tėvynė niekada nebus abstrakcija, o konkreti vieta, kurią jis matys ir atpažins net atsidūręs ir pasilikęs gyventi už tūkstančių kilometrų.

Tokių dalykų net norėdamas „neatsikratysi“.

Dabartinė prancūzų rašytoja Faiza Guene, savo kūriniuose įkūnijanti šių dienų rasinę ir tautinę diskriminaciją Vakarų Europoje, nėra vienintelė teigianti, kad kiekvienam šių laikų emigrantui į pirmą vietą iškeliama jo kilmė, nemėginant pažvelgti giliau, ir paliekant jį amžinai įkalintą tik su jo kilme siejamais stereotipais. Toks požiūris ryškus ir Šveicarijoje.

Nors du dešimtmečius turiu Šveicarijos pilietybę – vis tiek ne vieną kartą šveicariškoje visuomenėje ar darbe teko išgyventi darbdavių ir šveicarų kolegų „hierarchinius sprendimus“, kurie dažnai nesiskyrė nuo man skiriamos „nusipelnytos bausmės“, nors kas dieną Šveicarijos visuomenei pateikiamas teisingai veiksmingas Šveicarijos integracinės politikos įspūdis!.. Kai atvykau prieš 20 metų, emigrantai iš Sovietų Sąjungos buvo laikomi trečiarūšiais, ir kur nors įsidarbinti buvo labai labai sunku.

Mačiau daug pavyzdžių, kai čia gimusiais emigrantų vaikais, kaip būsimais šalies intelektualais, netikima. Jie jau iš anksto paskubami nukreipti į žemesnio lygio spec. mokyklas…

Savo emigrantinėje grožinėje kūryboje negaliu nekalbėti apie tai, dėl ko priverstas sielotis dabartinis emigrantas, nublokštas į svetimo krašto didmiestį, keliantį jam niekad nepatirtų reikalavimų, verčiantį prisitaikyti, perprasti naujos, nežinomos šalies gyvenimo būdą, tradicijas ir papročius. Palikto gimtojo krašto išgyvenimų paveikslai emigranto širdyje irgi nė minutei neužgęsta… Iš tokių jausmų visais laikais buvo ir yra sudėliotas kiekvieno emigranto likimas.

Mano gyvenimas – artistas.

Jame daugybė spalvų!

Jis iškala veikėjų žodžius.

Įsisavina svetimą tembrą.

Įsikūnija svetimuos likimuos.

Tik ilgesio Tėvynei nesuvaidina...

Taip ir nueinu kas vakarą miegot

su savo dubleriu –

emigranto

gyvenimu…

Nors gyvenu nepriklausomoje turtingiausioje pasaulio šalyje, tačiau galutinai supratau ir įsitikinau, kaip giliai gali būti į širdį įaugęs istorinis gimtosios lietuvių tautos ir Tėvynės tekstas. Kiekvieno žmogaus gimimui, augimui ir brandai reikalingi tvirti pamatai, ant kurių stovėdamas jis galėtų išmokti sąžiningai ir suprantamai kalbėtis su savo pragyventu laiku ir likimu. Džiaugiuosi, kad visada jaučiau savo patriotiškos šeimos ženklus, žyminčius senelių ir tėvų gyvenimo nuostatas, su kuriomis nebuvo sunku išsiaiškinti, kas yra tiesa ir ištikimybė Tėvynei.

Tėvynės tekstas, kurį visur su savimi nešiojosi, labai paveikus ir neleidžiantis niekur nukrypti į šalį, ypač ten, kur galioja kitos šalies dėsniai ir taisyklės...

Už tai amžinai jausiu neatiduotą skolą savo knygnešiui Seneliui, okupantų nužudytam mokytojui Tėvui, likimo kelyje sutiktiems žymiems Tėvynės ir Šveicarijos lietuviams patriotams, mokiusiems mane tikėjimo,vilties, meilės ir pagarbos savo kraštui ir jo istorijai.

Daugiau kaip du dešimtmečius mano gyvenimas nutolęs nuo Lietuvos, tačiau senoji mano senelių ir tėvų veikla, pasiaukojusi lietuvių tautos ir jos raštijos išlikimui, atmintyje liks visada gyva, kad ir į kokį pasaulio karštą nukeliaučiau. Ciuricho gatvėje sutiktas nepažįstamas žmogus dažnai primena kažkada pažintą į miesto praeivį panašų tautietį, sužadina jautrumą buvusiam laikui ir vietoms, išprovokuoja gilius ir ryškius atminties ženklus: nukelia ten, kur amžiams priklausau, kur buvau įaugusi su tvirtais savo šeimos pilietiškumo pamatais, šaknimis, mintimis, darbais ir prisiminimais.

Kokia įdomiai taikli ir jautri gali būti atminties kodų sistema!? Ji sugeba tuojau ir besąlygiškai susieti mane su tautos praeitimi, prikelti kažkada sutiktų tautos patriotų atminimą: veidus, garsus, pojūčius, gamtos vaizdus, gimtosios kalbos žodyną – viską, kas liudija apie mūsų slaptingąją, intymiąją lietuviškąją tapatybę, kokios visame pasaulyje nesurasi, kuri niekada nepasikeis ir nepriklausys nuo to, kokios valstybės pasas guli mano kišenėje. Ramiai pasąmonėje glūdintis mano Tautos atminties tekstas labai skiriasi nuo tų dalykų, kuriuos kas dieną sutinku ir matau čia, Alpėse...

Atmintis neleidžia man pasikeisti – ji saugo mane savo versmėse, kuriose pasilikusi skaudžiai išgyventa, tačiau nesunaikinta, stipresnė už gyvybę pilietiškoji tautinė mano gimtojo krašto „motyvacija“.

Ta atmintis nedings

Ir nenueis neatsigrįžus

Kaip saulės spindulys

Šiurenančiais rugiais...

Blaivi, šviesi nelyg

Skaidrus Prisikėlimo ižas,

Pakvipusi

gimta žeme,

ievom

ir kadugiais... (J. S. )

...Istorinis laikotarpis mano kartai paliko gilių žaizdų. Likimo dienoraštį nėra lengva vartyti dar ir todėl, jog pusę amžiaus apie savo kilmę bijojau kalbėti. Okupantų įskiepytas vergiškas nevisavertiškumo kompleksas, įsigytos gilios psichologinės traumos, kilusios iš skaudžios praėjusio amžiaus mūsų krašto istorijos, įsišaknijusi baimė vis dar atsibunda manyje net nuostabiame Alpių rojaus krašte ir bando toliau dirbti savo juodą darbą.

Penkiasdešimt metų šventai ištikima lietuviškiems tautiniams idealams mano šeimos keturių kartų dinastija buvo įrašyta į pirmuosius žiauraus sovietinio režimo priešų sąrašus, susiaurinti keliai siekti aukštesnio mokslo, karjeros, ar platesnio pasaulio pažinimo nukeliaujant į kurią nors panorėtą užsienio šalį... Okupacinis režimas „žalojo ne tik atskirų žmonių, bet ir jų šeimų, vaikų likimus“, – aiškina reikšmingoje mokslinėje knygoje „Ką jie mums padarė“ Vilniaus universiteto profesorė, psichologijos mokslų daktarė Danutė Gilienė.

Nors gyvenu nepriklausomoje turtingiausioje pasaulio šalyje, tačiau galutinai supratau ir įsitikinau, kaip giliai gali būti į širdį įaugęs istorinis gimtosios lietuvių tautos ir Tėvynės tekstas. Kiekvieno žmogaus gimimui, augimui ir brandai reikalingi tvirti pamatai, ant kurių stovėdamas jis galėtų išmokti sąžiningai ir suprantamai kalbėtis su savo pragyventu laiku ir likimu.

Esu įsipareigojusi niekada nepamiršti mano protėvių ir sovietinio režimo metais savo kelyje sutiktų Lietuvos patriotų, su kuriais mane siejo vienokie ar kitokie neprisitaikant ir nekolaboruojant okupacijai „pavojingi tautiniai reikalai“...

Mano genties pradžia, kurią šiek tiek iš protėvių prisiminimų žinau ir branginu, prasideda nuo Palendrių Jorudo dvaro eigulio ir mūrininko Vincento Bakučio – proprosenelio iš mamos pusės gyvenimo ir veiklos vingių... Vincentas Bakutis buvo didžiojo Lietuvos tautosakininko Davainio-Silvestraičio talkininkas, rinko tautosaką mano gimtosiose Kalnujų apylinkėse (Raseinių rajone).

Apie nepaprastą žmogų, gyvenusį mažoje trobelėje, ties Parštakais, ir užrašinėjusį apylinkių tautosaką didžiosiomis raidėmis (nes tik taip buvo pramokęs rašto) ir viską slėpusį savo trobelėje, geležimi apkaustytoje skrynioje, pasakojama archyviniuose dokumentuose, kuriuose aprašoma tautosakininko Davainio-Silvestraičio patriotiška veikla, gelbstint nuo išnykimo, renkant ir užrašinėjant praėjusių šimtmečių lietuviško folkloro lobius.

Kilmingo Žemaitijos bajoro Silvestraičio sodyba iki šiol mano gimtinėje tebevadinama Davainava. Ji buvo prisišliejusi šalia mano gimtojo Žuveliškių kaimo, deja, jau irgi buvusio... Po Silvestraičio sodybą su kaimynų vaikais bėginėdavome, o rudenį rikdavome giles po dideliais tvirtais karo pragarą atstovėjusiais buvusio šeimininko pasodintais ąžuolais. Pavasariais tuose ąžuoluose kukuodavo gegutė, o mano senelė sakydavo, kad gegutė taip atiduodanti pagarbą mirusiam gimtosios žemės šviesuoliui už jo meilę gimtajam kraštui.

Apie Vincentą Bakutį atmintyje išlikę gyvi mano senelių ir mamos pasakojimai. Jie Davainį ne tik dažnai minėdavo, bet ir jo užrašytos tautosakos kūrinius žiemos vakarais perpasakodavo,18–19 amžiaus mūsų apylinkių liaudies daineles dainuodavo, laisvalaikiu prosenelio užrašytų maldų ir žaidimų pamokydavo...

Kitas Senelis – Martynas Survila iš Tėvo pusės, gimęs ir gyvenęs Eržvilko valsčiaus Varnaičių kaime – žymus Lietuvos knygnešys. Jo pavardė iškalta akmeninėje steloje tarp šimto geriausių ir labiausiai nuo carinio režimo nukentėjusių Lietuvos knygnešių Kauno istorinio muziejaus kieme.

Lietuvos Šaulių organizacijos vadovas Raseinių apskrityje – Tėvas mokytojas Jonas Survila Orenburgo kalėjime už pasipriešinimą okupacijai nuteistas mirties bausme ir 1941 metų gruodžio 19 dieną ten sušaudytas. Skaudžioji Tėvo nužudymo data, kurią mano šeima sužinojome tik po 50-ties okupacijos metų Lietuvai tapus nepriklausoma, sutampa su mano pirmojo gimtadienio data. Dažnai pati nustembu, kad tokių likimo datų savo biografijoje turiu ne vieną... Gaila, jos neprimena džiaugsmo – jose pasislėpę skausmai ir netektys.

Apie Tėvo likimą nebuvo lemta nieko sužinoti – jį pažinau tik iš mamos pasakojimų, Jo buvusių mokinių atsiminimų ir nuotraukų... Mama liko su trimis mažamečiais berniukais ir nėščia su manimi. (Du viduriniai broliukai: Juozas, gimęs 1932 m., ir Eugenijus, gimęs 1935 m., žuvo sprogus minoms pokariu, 1946-aisiais metais.)

Tokios kaimo tragedijos pokariu buvo tipiškos. Mano apylinkėse, kur Antrojo pasaulinio karo metais pora mėnesių vyko žūtbūtiniai mūšiai rusams spaudžiant vokiečius, grįžtant frontui, gyventojų žūtys dėl minų sprogimų buvo vos ne įprasta kasdienybė. Mačiau, kaip savo likimo kančias „nešėsi“ keliolika šiek tiek už mane vyresnių jaunuolių, mano kaimynų, dėl minų sprogimų praradusių rankas arba kojas... Tie invalidai tada dar tikėjo nauja nepriklausomos Lietuvos ateitimi, tikėjo, kad iš užsienio ateis juos remiantis išvadavimas, kad okupantai ilgai neužsibus... Tokios mintys juos stiprino. Niekas negalvojo apie savižudybę, o tik kibosi į gyvenimą.

O kokias gražias partizanų dainas pokario jaunimas dainuodavo! Iki šiol atmintinai žinau dešimtis tų gražiųjų partizanų dainų, skirtų Tėvynės meilei, pasiaukojimui, ištikimai draugystei, pagarbai žuvusiesiems... Gaila, tokių posmų niekas niekada jau nei sukurs, nei taip gražiai padainuos, kaip mano kaimo pokario jaunimas.

Vyriausias brolis Algirdas Survila (gimęs 1931 m.), vos sulaukęs pilnametystės, už ryšius su Lietuvos partizanais, kurių tuo metu buvo pilni Kalnujų miškai, draudžiamos lietuviškos literatūros knygų slėpimą ir populiarių partizanų dainų prirašytą sąsiuvinį 1949 metais buvo areštuotas, aukščiausiojo sovietų karo tribunolo nuteistas ir ištremtas daugeliui kalinimo metų Sibirą...

Kas dieną švelniai ir šiltai šalia manęs alsuoja Alpės, gyvas kalnų melodijas groja iš viršaus krisdami lediniai šaltiniai, tačiau mano mintys visada toli toli – žalių pelkėtų miškų ir sodrių lygumų plotuose. Prieš akis iškyla Tėvo pasodintose alyvose skendinti sodyba, kurioje gimiau ir užaugau. Lyg maži jonvabaliukai naktimis vizijose sumirkčioja didelio sodo gale Tėvo pasodintų akacijų geltonų žiedų žiburiukai, primindami baisias pokario vasarų naktis, kai su Mama slapstydavomės nuo deportacijų į Sibirą. Vieną naktį didelė pagal žemę išsišakojusi geltonais žiedais putojanti birželio akacija tapo mūsų išgelbėtoja...

Pajutusios, kad netoli namų artėja ginkluotų enkavėdistų prisėdęs sunkvežimis, niekur toliau nubėgti nesuspėjome. Parkritome abi su mama po tuo stebuklingu akacijos krūmu ir nealsuodamos, sustingusios iš baimės, prakentėjome, kol mirties slibino šešėlis, nieko namuose neradęs nugirgždėjo kaimo keliuku tolyn ir dingo kvepiančio birželio sutemose...

Iki smegenų įsirėžę mano penkiametės, likusios tik su mama, slapstymosi nuo ištrėmimo į Sibirą siaubai... Neišblunkantys visų okupacijos metų košmarai, pasiaukojančių slaptų ir pavojingų pasipriešinimo prieš sovietinį režimą baimių šiurpas neišbluks, kol būsiu gyva. Kartais anų metų baimė susiranda ir persekioja mane net stebuklingose Alpėse... Filosofo teiginį, kad „iš žmogaus galima atimti viską, išskyrus jo prisiminimus“... – mano gyvenimas patvirtina visu šimtu procentų.

Vienas buvęs mano mokytojas sakydavo, kad apie savo gyvenimą atsiminimus rašo tik nelaimingi žmonės; laimingi – prisiminimų nerašo. Nelaimingieji į pasaulį atėjo ne džiaugtis kaip laimingieji, o gyventi.

Nežinau, ar tai tiesa, tačiau savęs prie laimingųjų, ypač dėl viso sovietinėje okupacijoje pragyvento gyvenimo, negaliu priskaičiuoti.

„Už ką tu meldiesi ir kam dėkoji, nuėjusi į bažnyčią?“ – kartą manęs paklausė viena jautri ir be galo tikinti šveicarė.

„Už tai, kad gyva, ir už tai, kad šiandien man niekur neskauda“... – atsakiau.

„Kaip gerai, kad tu sugebi nusileisti į čia pat, po kojomis, gulinčią realybę“, – gana filosofiškai atsakė man ji.

B.d

Janina Survilaitė, filologė, žurnalistė, poetė, rašytoja, ilgametė Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.