Komunizmas ir planinė ekonomika pasaulyje nebemadingi. Jau kuris laikas net ištikimiausi komunistinio rytojaus kūrėjai dairosi į kapitalistinio pasaulio pavyzdžius, ir tik vienintelė Šiaurės Korėja ištikimai tebekovoja planinės ekonomikos frontuose. Tiesa, ten žmonės ne tik puošiasi vienodomis striukėmis, bet ir negauna užtektinai maisto pietums.

Regis, kapitalizmas laimėjo, bet, pasak specialistų, skirtingose šalyse jis yra nevienodas, todėl Kinijoje jis yra agresyvus, Rusijoje turi KGB kvapą, o arabų kraštuose – naftos prieskonį.  

Kinijoje komunizmas, kurį kaip šviesų rytojaus pažadą matė Leninas ir Mao, yra visai kitoks, nei kas kada galėjo įsivaizduoti. Jis transformavosi. Tiesa, virsmas vyko pamažu ir prasidėjo dar aštuntajame dešimtmetyje. Lūžio metais laikoma dešimtojo dešimtmečio pradžia, kai Kinija tapo ne tik galinga ekonomika, bet ir pavyzdžiu pasauliui. Tiesa, naivu tikėti tik tuo, ką pašalietis mato Kinijoje. Svarbiausi dalykai vis dar slypi po septyniais užraktais, o Komunistų partija valdo šalį, turtingiausias korporacijas ir žmonių likimus.

Iš pirmo žvilgsnio Kinija yra kapitalizmo ir vartojimo lopšys, neturintis nieko bendro su komunistiniais lozungais. Skubantis ir niekada nemiegantis Pekinas ar Šanchajus yra tikros vartojimo sostinės, žiniasklaida pilna verslo naujienų, o milijonieriai verslininkai vairuoja tokius pačius prabangius automobilius tamsintais langais, kaip ir kitose pasaulio verslo sostinėse. Korporacijų bosų namiškiai leidžia laisvalaikį prabangiuose poilsio centruose, o auksinis jaunimas apsiginklavęs madingiausias nešiojamaisiais kompiuteriais valandų valandas  sėdi kavinėse. Tokių pačių vaizdų apstu Niujorke, Tokijuje, gausu jų ir Pekine.

Visgi kai kas Kinijoje yra visiškai kitaip. Kinijoje vis dar gajus komunizmas, o partija geležine ranka valdo korporacijas ir jų vadovus.

Vieną dieną turtingos korporacijos vadovas dar puikuojasi kabinetu dangoraižyje ir automobiliu tamsintais laikais, o kitą – partijos valia jis perkeliamas dirbti į provinciją, kitą valstybę ar net kitą darbo sritį. Niekas Kinijoje negali būti tikras dėl savo aukštos pozicijos, ir net giminaičiai ar ištisos giminės kartos partijoje negarantuoja, kad vieną ar kitą postą, verslą verslininkas išlaikys ilgai. Tai vadinama valstybiniu kapitalizmu ir valdoma geležine partijos ranka. Didžiųjų kompanijų biuruose visada yra paruoštos vietos partijos ar armijos atstovams, o žvelgdami į daugelio aukščiausius verslo postus Kinijoje užimančių žmonių šeimų albumus pamatytume komunistų dinastijų nuotraukas.

Kalbama, kad Kinijos Komunistų partija turi savo žmonių ar net departamentus didžiausiose šalies valdomose ir privačiose Kinijos korporacijose. Partijos žmonės dalyvauja priimant visus svarbiausius su verslu, o tai reiškia ir su Kinijos ekonomine bei politine galia, susijusius sprendimus. Komunistų atstovai ypač mėgsta reguliuoti aukštų ir žemesnes pareigas einančių darbuotojų atlyginimus, prižiūrėti verslo „darbotvarkę“.

Komunistų partija verslo banginius Kinijoje valdo pasitelkusi dvi institucijas: Turto priežiūros ir administravimo komisiją ir Komunistų Partijos organizacinį komitetą. Šios institucijos kiša savo nosį į kiekvienos kinų valdomos kompanijos reikalus, o Turto priežiūros ir administravimo komisija yra didžiausia pasaulio didžiausių kompanijų akcijų dalinininkė. Būtent šios institucijos sprendžia, kokius korporacijų bosus perkelti į kitas darbo vietas, kurias kompanijas sujungti, o kurias – numarinti.

Tiesa, galingiausių korporacijų vadovai randa landų nesilaikyti tam tikrų jiems primetamų taisyklių, pavyzdžiui, susimažinti atlyginimus, bet visa kita Kinijoje veikia tarsi šveicariškas laikrodis. Kinija šiuo metu yra bene didžiausias JAV kreditorė, šalies ekonomika klesti, kinai investuoja visame pasaulyje, ypač atidžiai sekdami situaciją Afrikoje. Ekonominės krizės įkarštyje net buvo pasigirdę balsų, kad kiniškas komunistinis kapitalizmas veikia geriau nei liberali ekonomika. Kinai dėl tokių pastabų, žinoma, džiūgavo, bet kaip visada – daugybė dalykų Kinijoje lieka nežinomi.

Dar vienas valstybinio kapitalizmo pavyzdys, tiesa, mažiau vykęs nei Kinija, yra Rusija. Septynis dešimtmečius ši šalis bėgo šviesaus komunizmo link, kol bankrutavusią idėją, o kartu su ja ir valstybę pakeitė laukinis Boriso Jelcino laikų kapitalizmas. Privatizavimo ir atvirų vagysčių vajus buvo toks gajus, kad šalis buvo atsidūrusi ant ekonominės pražūties slenksčio.

Vėliau viskas lyg ir nurimo, oligarchai savo verslus ėmė valdyti vakarietišku stiliumi, laukinio kapitalizmo aidai nutilo. Būtent tada atėjo Vladimiro Putino ir jo bičiulių iš KGB era. Valstybė ėmė pertvarkyti anksčiau parduotas kompanijas, konfrontuoti su oligarchais, jungti kelias kompanijas į vieną.

Po to, kai V. Putinas susidorojo su Michailu Chodorkovskiu ir jo turėtą „Jukos“ kompaniją inkorporavo į „Rosneft“, iš Romano Abramovičiaus nupirko „Sibneft“ ir sujungė su „Gazprom“, o „Aeroflot“  absorbavo daugybę smulkių vietinių vežėjų, Rusija tapo valstybinio kapitalizmo bastionu.

Naftos ir dujų kompanijų pajamos sudaro 20 procentų šalies bendrojo vidaus produkto ir 60 procentų eksporto, bet rusai vis dar truputį nepasitiki savimi ir savo verslais, todėl mėgsta pirkti užsienio kompanijas, investuoti į stambius projektus, kurie yra už Rusijos ribų.

Panašiai kaip ir Kinijoje, Rusijos valdžios atstovai svarbiausias kompanijas valdo netiesiogiai, bet turėdami jose akcijų ir priklausydami direktorių taryboms. Oligarchai Rusijoje nutildyti ir romūs tarsi kačiukai, o V. Putino parankiniai užima svarbiausius postus pačiose turtingiausiose įmonėse. Net dabartinis Rusijos premjeras turi šiltą vietą banko direktorių taryboje. Politikai Rusijoje šiuo metu turi daugiau ekonominės įtakos nei liberaliaus kapitalizmo laikais.

Pagal BBC, The Economist ir International ViewPoint informaciją parengė Jūratė Važgauskaitė