Kažkada pagalvojau, įdomu, kaip jautėsi pirmasis kompiuteriu knygą parašęs žmogus? Ar jam buvo labai neįprasta, ar kankinosi, ar džiaugėsi? Juk dabartinio „Wordo“ tikrai nebuvo. Vieni tvirtina, kad pirmasis taip knygą parašė Stephenas Kingas 1985-aisiais. Kiti tikina, kad JAV rašytojai fantastai (o kas gi daugiau?) taip rašė dar anksčiau. O dar įdomiau būtų surasti pirmąjį lietuvių rašytoją, parašiusį, tarkim, romaną kompiuteriu. Ar kas tai registravo? O gal pats atsilieptų?

Leidėjai raunasi plaukus

Tie, kurie skaito daugiau negu viena kalba, dažniausiai skaito angliškai ir/arba rusiškai. Tad pasižiūrėkime, kokie praėję metai buvo JAV ir Rusijos knygų leidėjams ir knygų rinkai.

Rusų leidėjus apėmusi tyli panika ir perspektyvos jiems atrodo niūrios. Pasak Rusų knygų rūmų, bendras knygų tiražas 2011 metais krito 6,3 procento. Atrodytų, nieko baisaus, tačiau pažiūrėjus į bendrą knygų pardavimo kiekį vaizdas tampa dar niūresnis. Pardavimai smarkiai krito, ir gerai laikosi kol kas tik literatūra vaikams. Daug metų rusiškų knygų tiražai krito, o štai leidžiamų knygų skaičius augo. Leidėjai, matyt, tikėjosi, kad iš gausybės knygų vienai ims ir pasiseks – ji taps bestseleriu. Tokios politikos pasekmė paprasta: auga knygų kainos.

Taigi, akivaizdu, kad rusų leidėjų pamėgta schema – „leisk viską, skaitytojas atsirinks“ – visiškai nebepasiteisina. Daug leidyklų šiuo metu atleidinėja žmones ir karpo atlyginimus. Nesaldu ir palyginti smagiai gyvenusiems rusų rašytojams: honorarai sumenko tiek, kad daugelis ėmė ieškoti nuolatinio darbo ar bent susimąstė apie tai. „Didžiausia bėda ta, jog neturiu normalaus CV. Jeigu parašysiu, kad nuo 2003-iųjų dirbau rašytoju, darbdavys tik kreivai nusišypsos.

Taigi, kol kas visiškai niekas neaišku, ir man kyla įtarimų, kad kurį laiką mes gyvensime mėšlinai“, – bėdoja vienas iš rusų rašytojų Dmitrijus Kazakovas.
O kaltųjų ieškantys leidėjai technikos pažangos užsipulti nesiryžta ir viskuo kaltina piratus. Atseit jie kalti. Jie kiekvieną skaityklės ar išmaniojo telefono savininką aprūpina beveik neribota knygų pasiūla. Ir praktiškai už dyką.

Šiose dejonėse teisybės, žinoma, yra. Jurijaus Levados apklausų centro 2011 metų lapkričio mėnesio duomenimis, knygų niekada neskaito beveik 45 procentai rusų. O niekada jų neperka – net 62 procentai. Kyla paprastas klausimas: iš kur tie 17 procentų gauna knygas? Rajonų bibliotekose?

Tačiau netgi jei piratavimas Rusijoje būtų suvaldytas ir visi skaityklių savininkai dorai pirktų knygas, leidėjai vis tiek neklestėtų. Kodėl?

Pažvelkime, kaip reikalai klostosi JAV. Piratavimu ten niekas nesiskundžia, o elektroninių knygų pardavimai auga kaip ant mielių. Tačiau, JAV knygų leidėjų ir prekybininkų duomenimis, bendri knygų pardavimai pernai krito net 6 procentais. Nors elektroninių knygų pardavimai auga ir sudaro net 22 procentus bendro leidžiamų knygų skaičiaus (visiškai nepasiekiama kitoms šalims apimtis, net Didžiojoje Britanijoje elektroninių knygų pardavimai užima 7 procentus rinkos), popierinių knygų pardavimų nuosmukio „elektronika“ nekompensuoja.

Pernai popierinių knygų pardavimai JAV smuktelėjo net 9 procentais, tuo tarpu 2010 metais šis skaičius siekė tik 4,5 procento. Taigi, per metus – dvigubai. Dokumentinių popierinių knygų (non-fiction) pardavimai 2010-aisiais dar augo 2 procentais, o pernai – 3 procentais krito. Grožinės literatūros pardavimai 2010 metais krito 7,2 procentais, o pernai jau net 17,7 procentais.

Taigi, akivaizdu, kad dėl visko kalti ne piratai ir ne skaityklės. Viskuo kaltas dabartinės leidybos sistemos nelankstumas. Tradicinė leidyba neatsigavo po technologijų pažangos sukelto šoko, jeigu laiku nesusigriebs, bus liūdna. Nors, kita vertus, vilties yra. Praeitoje apžvalgoje kaip tik rašiau apie naujas leidėjų bandomas galimybes. Reikia šiek tiek laiko, o laiko šiame beprotiškai greit besikeičiančiame pasaulyje, regis, vis mažiau ir mažiau.
 
Kritikai pasirinko
          
Praėjusią savaitę JAV Nacionalinė knygų kritikų draugija paskelbė savo apdovanojimų nominantų sąrašus. Geriausių 2011 metų knygų nominantai suskirstyti į šešias kategorijas – autobiografijos, biografijos, kritikos, grožinės literatūros, dokumentinės literatūros ir poezijos. Tai vieninteliai literatūros apdovanojimai JAV, kurių nugalėtojus renka vien kritikai. Laimėtojai bus paskelbti 2012 metų kovo 8 dieną.

Paminėsiu keletą įdomesnių šio sąrašo autorių ir knygų. Į prozos sąrašą pateko vienas įdomiausių debiutuojančių JAV rašytojų, 1975-aisiais Nigerijoje gimęs ir septyniolikos į JAV emigravęs rašytojas Teju Cole ir jo knyga „Atviras miestas“ (Open City). Pasirodžius šiai knygai, jaunas rašytojas tučtuojau pultas lyginti su W. G. Sebaldu ir J. M. Koetzee, o tai, sutikite, rimta. Šis romanas turi vieną vienintelį veikėją – Niujorką ir jo žmones. Autorius vaikšto po šį miestą, susitinka su įvairiais žmonėmis, kalbasi su jais, mąsto apie muziką, meną, knygas, socialines teorijas ir tikrovę. Sunku pasakyti, ar tai romanas, ar dienoraštis, ar tiesiog ilgas esė (o jei esė, tai toks primenantis geriausius lietuviško esė pavyzdžius). Kritikai taip pat girią skaidrų, aiškų, gražų autoriaus stilių. Įdomi knyga žmonėms, mėgstantiems neskubrius pasivaikščiojimus ir turiningus pokalbius.

Iš knygų, patekusių į autobiografijų sąrašą, vertėtų paminėti mane itin sudominusią JAV rašytojos Deb Olin Unferth knygą „Revoliucija: tie metai, kai įsimylėjau ir išvykau prisidėti prie karo“ (Revolution: The Year I Fell in Love and Went to Join the War). Tai linksmas, graudus, ironiškas ir gan beprotiškas pasakojimas apie tai, kas nutinka, kai pasiturintis, nieko apie gyvenimą neišmanantis geltonsnapis pasaulį pakeisti trokštantis  jaunuolis (-ė) išvyksta daryti revoliucijos.

Siužetas paprastas: Deb Olin ir jos krikščionis mylimasis 1987-aisiais meta universitetą ir išsitrenkia į Nikaragvą prisidėti prie sandinistų. Tie mieli jaunuoliai nemoka ispanų kalbos, nieko nežino apie skurdą, politiką, karą bei netektis, ir staiga jie atsiduria verdančiame chaose, sumaištyje, kurioje stengiasi susivokti ir išgyventi. Autorė vengia melodramatiškumo ir nesimėgauja patirtomis baisybėmis, ji pasakoja lengvu, iš savęs besišaipančiu tonu. Puiki brendimo istorija.

Iš kritikos skyriaus verta paminėti garsios kroatų rašytojos Dubravkos Ugrešić esė knygą „Karaokės kultūra“ (Karaoke Culture). Tai savotiškas šiuolaikinio postpostmodernaus pasaulio tyrinėjimas. Ji kalbą apie kultūrą, kurioje kiekvienas mėgėjas gauna savo penkiolika minučių šlovės, mėgdžiodamas profesionalus, meistrus ir genijus, internetą autorė vadina „megakaraoke“, kur gerbėjai gali perrašyti savo pamėgtus pasakojimus ir perkurti mėgstamus kūrinius. Ugrešić aptaria ir pasaulio būklę po krizės, prisimena, kaip devintame praėjusio amžius dešimtmetyje ją už nusistatymą prieš karą ir nacionalizmą persekiojo Kroatijos žiniasklaida. Paskutiniame skyriuje autorė aptaria Austrijos-Vengrijos imperijos literatūrą. Įdomi pažintinė kelionė po šiuolaikinį pasaulį.

Joyce‘as tapo visų

Dar viena, vos nepražiopsota naujiena: nuo šių, 2012-ųjų, metų tapo viešai prieinama didžioji garsiojo airio Jameso Joyce‘o kūrybos dalis. Baigėsi ilgai trukusi rašytojo anūko Stepheno tironija. Šis už senelio kūrybos publikavimą užsiprašydavo neįmanomų sumų, draudė mokslininkams cituoti autorių, negana to, grasindamas teismu, uždraudė Airijos vyriausybei paminėti „Uliso“ šimtmetį viešais skaitymais.

Nieko nuostabaus, kad UbuWeb, internete esantis avangardo archyvas, palydėjo šią žinią štai tokia necenzūrine žinute: „Fuck you Stephen Joyce. EU copyright on James Joyce’s works ends at midnight.“

Svarbiausia tai, kad mokslininkams pagaliau taps prieinami anksčiau nepublikuoti Joyce‘o darbai ir jo laiškai. Taigi, manoma, kad šiemet pasipils daugybė Jameso Joyce‘o kūrybos perleidimų, vertimų, darbų apie jį. Airiai jau rengia ir keletą spektaklių pagal Joyce‘o kūrinius. Nenustebkite, jei netrukus sulauksime ir kompiuterinio žaidimo „Ulisas“.

Grasinimai Rushdie nesiliauja

Visą praėjusią ir šią savaitę nerimo skandalas dėl Salmano Rushdie vizito į didžiausią Indijos literatūrinį festivalį, sausio 20–24 dienomis vykusį Džaipure. Rašytojas buvo pakviestas jame dalyvauti, tačiau savo vizitą atšaukė, kai Indijos valdžia perspėjo jį apie galimą pasikėsinimą.

„Maharaštros ir Radžastano valstijų šaltiniai man pranešė, kad Mumbajuje buvo pasamdytas žudikas, turėjęs pakeliui į Džaipurą mane nušauti“, – tvirtino S. Rushdie.

Rašytojui grasino radikalios Indijos musulmonų grupuotės, raginusios vyriausybę uždrausti rašytojui įkelti koją į šalį. Juos palaikė ir didžiausio Indijoje musulmonų universiteto atstovas, prašęs valdžios anuliuoti rašytojui vizą, nes šis jau yra įžeidęs tikinčiųjų jausmus.

Pats Rushdie teigė, kad laiko save Indijos piliečiu (jis gimęs Mumbajuje), ir vizos jam nereikia. Beje, vėliau pasklido gandai, kad samdomą žudiką, tariamai grasinusį rašytojui, išgalvojo minėtųjų Indijos valstijų vadovybė. Turbūt dėl šventos ramybės, bijodama neišvengiamai kilsiančių protestų ir riaušių.

S. Rushdie visa šia užvirusia koše siaubingai pasipiktino ir savo interviu vienam iš Indijos televizijos kanalų pavadino musulmonų grupuočių elgesį tironija. „Tai daug baisiau nei cenzūra, nes tokiame elgesyje slypi ir grasinimai smurtu“, – teigė rašytojas. Jis apkaltino valdančiąją Indijos Kongreso partiją bailumu ir pataikavimu musulmonams rinkėjams artėjančiuose rinkimuose.

P. S. Negaliu atsigrožėti žavia Bulgarijoje esančio Plovdivo miesto autobuse įkurta viešąja Tėvo Paisijaus biblioteka. Ši išradinga biblioteka buvo įkurta norint atnaujinti bei pagyvinti vieną iš miesto aikščių ir kažkaip užpildyti esamą bibliotekų bei knygynų trūkumą. O kad taip mums? Sename sovietiniame troleibuse? Juk geriau už oranžinius dviračius ir „mėsų“ turgelius Vilniaus centre?

Jei jums jau penkiasdešimt, visą gyvenimą svajojote apie rašytojo karjerą ar romaną, bet dar nieko neparašėte – nesijaudinkite, dar ne vėlu. Nors rašytojai, o ypač poetai primygtinai pabrėžia, kad visus geriausius tekstus esą parašė maždaug iki keturiasdešimties, esama ir išimčių. Štai jos.

Kažkada jau esu rašęs apie rašytojų barzdas. Dabar atėjo eilė ūsams. Gal kam nors kils pagunda užsiauginti Kurto Vonneguto ar Williamo Faulknerio ūsus ir taip sugrąžinti juos į madą? O štai čia – daugiausia tatuiruočių įkvėpusios knygos.

Na, ir pabaigai – dešimt priežasčių niekada nemiegoti su poetu. Juk priežastys su jais susidėti ir taip žinomos...