Domėkitės fotografija savaitę – jus apstulbins tiesus Antano Sutkaus „Pionieriaus“ žvilgsnis, Aleksandro Macijausko „Veterinarijos klinikose“ užgniauš kvapą, o Romualdo Rakausko „Žydėjimas“ privers ilgesingai atsidūsėti. Domėkitės mėnesį, ir pėdas kutens Jono Kalvelio „Kopų“ smiltys, o Vitalijaus Butyrino darbai lyg vaikystėje seks „Jūros pasakas“. Nesustokite, domėkitės ja metus – nejučiomis pereisite vaiduokliškai pilką Algirdo Šeškaus „Žaliąjį tiltą“, rasite vieną Gintauto Trimako „Dviračio stovėjimo vietų“ ir jau visai netrukus spausite rankas

Algimanto Aleksandravičiaus „Portretų“ herojams. O svarbiausia, jei domėsitės pakankamai ilgai, galiausiai suprasite, kiek mažai lietuviškos fotografijos jūs dar pamatėte.

Pastaraisiais metais greta grėsmingai masyvių Lietuvos fotografijos mokyklos senbuvių monografijų knygynų lentynose vis dažniau sumirga alternatyvininkų kūrybą pristatantys leidiniai. Vos prieš kelerius metus klaipėdiečiai prisiminė „Doooooris“ judėjimą, prikėlė Raimundo Urbono fotografijų archyvus, vilniečiai paniro į nuobodulio estetiką, o kauniečiai surengė solidžią Vito Luckaus darbų parodą ir galiausiai atsigręžė pasidairyti, kas gi dėjosi „Plėšriųjų sekcijoje“. Sklaidydama albumo „Kauno avangardinė fotografija: paskutinis sovietmečio dešimtmetis“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, Lietuvos dailės muziejus, 2011) lapus, stabtelėdama paskaityti fotografus pristatančių tekstų, negaliu atsikratyti klausimo – kodėl dabar?

Kalbant apie maištingą fotografiją labai madinga tvirtai įsikibti į laikotarpį, o kojomis gerai įsispirti į idėjinį užtaisą ir džiaugsmo rate apdainuoti bendraminčių draugystės kūrybinį našumą bei potencialą, negailestingai tryptus vyresniųjų konfrontacijos. Nedarykime to. Palikime nuošalėje plačiai apkalbėtą kitokios fotografijos prisikėlimo, kaip alternatyvos dešimtmečiais aukštintai, tad ilgainiui įgrisusiai kelių patriarchų fotografijai, prielaidą ir pamatykime pirmapradį fotomenininkų įamžintą vaizdą.

Gintautas Stulgaitis „Du“, 1985 m.

Albume „Kauno avangardinė fotografija: paskutinis sovietmečio dešimtmetis“ pristatomi septyni autoriai. Leidinio puslapiuose mirga ne tik skirtingų stilistikų, bet ir emocinio krūvio, nuotaikų, technikų darbai. Regis, po viena vėliava menininkus subūrė nebent nuovargis žinoti, kaip reikia, ir daryti, kaip tikimasi. Pasitelkdami įvairias priemones, kiekvienas jų tiesiog siekia kuo labiau būti, nuotraukomis išvijoti pasaulį - tai kas, jei ne vieną ir ne didelį.

Arūno Kulikausko fotografija drąsi, jis nevengia „nefotogeniškų“ objektų, neidealizuoja, tačiau ir nebaugina, tiesiog be išlygų stebi ir fiksuoja aplinką. Štai kažkas pervažiavo katiną, kodėl iš to nesukūrus Naujųjų metų nuotaikos; žiūrovų atmintyje įsispaudę neprilygstami Nidos kopų peizažai, o A. Kulikauskas smalsiai spragsi „Nidos šiukšlynuose“. Nors visi darbai ir tonuoti, autorius nežaidžia žiūrovų sentimentais, nemanipuliuoja laiko nuotoliu – atrodo, įžengtumei į fotografiją, ir taip greitai, kad net akyse sutyvuliuotų, nusukęs žvilgsnį nuo sutraiškyto katino, jau lazdele vartytum įvairiausius daiktus, o gal net kur nors Kauno profsąjungų rūmų tualete, po kriaukle ar ant suoliuko, išvinguriuotumei „Čia buvo...“.

Lygiagrečiai su autorinėmis fotografijomis pristatomas ir šiek tiek neįprastas A. Kulikausko ciklas „Ūkanotos praeities dvelksmas (Palanga, 1939)“. Tai nuotraukos iš atsitiktinai rastų nežinomos šeimos archyvų, kurias fotografas interpretuoja, spalvina, tokiu būdu paversdamas savomis. Gretimuose puslapiuose rodomas tas pats, tik kiek kitaip atspaustas kadras skatina susimąstyti apie neišvengiamą skirtį tarp fotografijos ir tikrovės, apie vienos vienintelės nuotraukos interpretacijų daugiavariantiškumą, galiausiai apie tai, kada vaizdas ima kažkam priklausyti.

A. Kulikauskas ligi kaklo braido po pasaulio tikrumą, o štai Gintauto Stulgaičio darbai staiga perkelia į vaizduotės pasaulį. Jo fotografinis braižas labai literatūriškas, daugelis nuotraukų primena išblukusius, besisklaidančius vaizdinius, kylančius verčiant gelsvus senų romanų puslapius, juose kažkas visiškai neapibrėžta, tačiau drauge sutelkia pojūtį, nuojautą, pačią esmę.

G. Stulgaičio fotografijos tarytum švyti iš vidaus, tuo savo švytėjimu užgoždamos daiktų ir žmonių tikrumą, formos pastovumą.

Gintaras Jaronis „Be pavadinimo“, 1987 m.

Rodosi, lyg sapne praeitumei rūkuose skendinčius zoologijos sodo suoliukus, o žvelgdamas į audinio klostes uosto fone nė akimirkai nesudvejojęs pasakytumei, kad ten iš tiesų sėdi „Du“, susiglaudę kaistančiais šonais, gal net susikibę rankomis, ir svajoja apie jūrą, keliones ilgai besisupančiame laive, o ji tuoj tuoj priglus skruostu prie jo peties ir nusišypsos, prieš akis mirgant žvaigždėtiems vandenims. Net iš „Šeimyninių portretų“, ciklų „Balius“ ar „Tulpė“ žvelgiantys žmonės atrodo nerealūs, lyg fotografuota būtų kažkas, slypintis juose ar už jų, ir vėl prisimeni kadaise tuos veidus sapnavęs.

Ir šit įvyksta persikėlimas, prieš akis atsiveria visai kita - Gintaro Jaronio - tikrovė. Jo fotografijoms būdingas stiprus kitimo, grėsmės pojūtis. Lyg nubustumei iš ūkuotų gelstančios nakties sapnų ir staiga pakliūtumei į poapokaliptinį pasaulį, dar neradusį savo veido ar vardo, pasaulį be pavadinimo. Čia neišvengiamas vaizdo tikrumas kuria psichologinę įtampą, regis, kad aiškios ir tikslios linijos net virpa, pranašaudamos artėjančią grėsmę. Šitos realybės žmonės neturi veidų, matyt, bijo užsikrėsti įkvėpę nuodingo nerimo oro, kad neatsitiktų kaip tiems, nepasisaugojusiems, dabar jau tetinkantiems juodoms siaubo varnoms baidyti.

Visvaldas Dragūnas „Be pavadinimo“. Apie 1982 m.

Tik vienas mažutis žingsnelis, ir atrandame paprastą ir kasdienišką Visvaldo Dragūno tikrovę. Šioji ir vėl bevardė, tačiau jos neįvardijamumas kitoks, sakytumei, tam, kas šitaip paprasta ir aišku, niekaip nesugalvotum vardo, jis čia nereikalingas. Vienintelis albume rodomas šio autoriaus portretas skirtas „Sūnui Jonukui nuo tėvelio. Atminčiai“, tačiau lygiai taip pat atminčiai galima priskirti ir skurdžius kasdienybės fragmentus – durų spyną, kreivą rankeną, ištrupėjusią staktą ar gruoblėtą radiatoriaus paviršių. Ir vėl tikrumas, tik jau visai kitoks nei A. Kulikausko darbuose:  V. Dragūnui svarbios detalės, jų nelygūs paviršiai, nuotraukose regimos nuotrupos nejučiomis sulimpa su iš vaikystės atsineštais vaizdiniais, garsu, kai pirštu atskeltos dažų skiautės krinta, jausmu, patiriamu pirštą vedžiojant liniuotės briaunomis, pamažu šylančių radiatorių kvapu.

Kol V. Dragūnas atidžiai apžiūrinėja kasdienybės daiktus, Sauliaus Paukščio fotografijos tarytum klega žmonėmis. Pasitelkdamas dvigubą ekspoziciją jis susieja pastaruosius su daiktais ir būstais, kiekvienas pastatas turi savo gyventoją ar šmėklą, o galbūt visai ne taip, galbūt tie statiniai suręsti žmogaus sąmonės, galbūt nuo minties lig minties kopiama gaisrininkų kopėčiomis. Galbūt. Fotografas drąsiai jungia vaizdus, tokiu būdu neišvengiamai provokuodamas jungtis žiūrovo galvoje, o turinio įvairovė lemia ir interpretacijų gausą. Neginčijama tik tai, kad pasaulis, kurio svečiais tapome dabar, aktyviai gyvenamas, jaunatviškas, dinamiškas, o galiausiai (pro kaktusus žygiuojantis smagus būrys man veikiausiai pritars) – gražiai išprotėjęs.

Giedrius Liagas „Laivas, 1“. 1988 m.

Panašus gyvybingumas žiūrovą sveikina ir Giedriaus Liago darbuose. Tiesa, čia neberasime besidvejinančių atvaizdų, tačiau ta pati spalvų paletė kuria nuoseklumo įspūdį, o didžioji dalis fotografijų atrodo spontaniškos, galbūt net jaunatviškai provokuojamos. Žiūrint į „Laivą, 1“ ar „Kiemą su Zapu“ kyla mintis, kad autorius žaidžia su tikrove, ją paversdamas panašia į vaikišką spalvinimo knygelę. Štai „Eksperimente Nr. 3“ tykšteli dažų vaikinui ant pakaušio ar virš skėčiais ginkluotų žmonių sukuria „Stiprų dangų“. Jam juokingas kasdienybės rimtumas, o pamatęs priekaištingai linguojančią pseudointelektualaus žiūrovo galvą, turbūt tik smagiai žybtelėtų akimis: ką gi tokie supranta.

Galiausiai klaidžiojantis po paskutinio sovietmečio dešimtmečio avangardinį Kauną žiūrovas atsiduria Roberto Kanio šviesos ir tamsos buveinėje. Šio autoriaus požiūris artimiausias klasikiniam, net sunku jį pavadinti maištingu ar avangardiniu. Ryškūs kontrastai, monochrominis vaizdas, fotografo pasirinkti daiktai ir erdvės kuria kinematografiškumo įspūdį, kartkartėmis net sukeldami aliuzijas į film noir stilistiką. Taip ir norisi sušukti: „Filmavimo aikštelė paruošta, šviesa tiesiog puiki – tegu įžengia aktoriai!“

Kelis dešimtmečius išlaukusios fotografijos galiausiai scenoje, belieka tikėtis, kad žibintai dar tik žiebiasi, o ne gęsta.