Užsienio reikalų viceministrės Viceministrės kalbai minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną Vilniuje, Žydų kultūros ir informacijos centre.  

Šiandien visa žmonija lenkia galvas Holokausto aukų atminimui. Tos  netekties skausmas neblėsta mūsų širdyse. Mes, visi čia susirinkusieji, galime nebent pasidalyti juo vieni su kitais.

Nacių ir jų kolaborantų, kurių, deja, buvo ir Lietuvoje, nusikaltimams nėra senaties. Tai įtvirtinta  Lietuvos  Respublikos įstatymuose. Išsivadavusioje iš totalitarizmo priespaudos laisvoje ir demokratinėje  Lietuvoje,  1990 metais atkūrusioje savo nepriklausomą valstybę, buvo sukurtos teisinės ir politinės prielaidos adekvačiai įvertinti Holokausto fenomeną, visą Lietuvoje ir kitose nacių okupuotose  šalyse   žydus ištikusios  tragedijos mastą ir jos padarinius.

Tačiau vien gerų įstatymų nepakanka. Mums ir šiandien  būtina kuo glaudžiau telkti  ne tik Lietuvos visuomenės, bet ir visos  tarptautinės bendrijos pastangas, kad dabartinė, savo akimis Antrojo pasaulinio karo  baisybių neregėjusi karta, suvoktų  Holokausto,  kaip  unikalaus pobūdžio  rasinio nusikaltimo, atsiradimo prielaidas, jo  apraiškas.

Daugelio pasaulio valstybių  mokslininkai tyrinėja  šio ir kitų totalitarinių režimų nusikaltimų panašumus ir skirtumus ne todėl, kad   lygintume, kas nukentėjo daugiau.  Savistaba, mokslinė analizė, švietimas,   ugdantis ne tik toleranciją, bet ir nepakantumą  nesantaikos  kurstytojams reikalingi  tam,   kad suvoktume, iš kokių  Blogio sėklų  atsiranda ir  įsigali  tokia neapykanta kitos rasės, kitos tautybės, kito tikėjimo žmonėms, kuri nusineša milijonus gyvybių.  Ir surastume veiksmingų būdų, kaip užkirsti kelią antisemitizmui, ksenofobijai, bet kokiam žmonių supriešinimui, gresiančiam kruvinais konfliktais.   

Suprantu, kokius prisiminimus tiems, kas patyrė į getus suvarytų žydų siaubą, gali sukelti  žodis „Malina“ ir šiandien čia atidaroma unikali geto slėptuvės ekspozicija.    Todėl  leiskite man pirmiausia  kreiptis į Jus, buvusius Vilniaus geto ir  nacių mirties lagerių kalinius:

Mes, kuriems likimas buvo dosnus, nes leido išvengti  Antrojo pasaulinio karo,  nacių siautėjimo, okupacijų ir tremčių siaubo,  esame ir būsime drauge su jumis ir liūdesio, ir džiaugsmo valandą.

Apie džiaugsmą kalbu ir todėl, kad šiandien drauge minime nepaprastą dieną. Tai diena, kai  Aušvico košmaras pagaliau baigėsi.  

Drauge  su totaliniam sunaikinimui pasmerktais žydais iš daugelio Europos valstybių  Aušvice ir kitose nacių okupuotose šalyse įsteigtuose lageriuose  buvo varomi į mirtį  ir  Lietuvos piliečiai.  Pirmiausia – žydai,  bet  drauge  ir romai, lenkai, gudai, ukrainiečiai,  lietuviai.  Neįmanoma šiandien visų nei suskaičiuoti, nei išvardyti.

 Mums brangūs žmonės buvo  deportuojami iš savo gimtųjų namų taip, kaip Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos,  Čekijos žydai   buvo jėga varomi  mirti  į Panerius, Kauno fortus ar kitas  kitas vietas okupuotose  Baltijos pajūrio valstybėse. 

Vienoje gražioje Baltijos pakrantėje netoli Gdansko,  Štuthofo  „Dievų miške“   kartu su nelaimės broliais žydais kalėjo ir  Vytauto Didžiojo universiteto Kaune profesorius  Balys Sruoga.  Dramaturgas ir   poetas, kadaise  išvertęs į lietuvių kalbą  Heinės, Bloko, Baudlaire“o ir daugelio kitų genijų eiles, matyt,  apimtas nevilties,  yra rašęs: 

„Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas  Europos žmogus žmogėdra darosi?“

Tačiau man ir mano kartai, kuri  nacių lagerio siaubą pažino  iš jo nemarios knygos „Dievų miškas“,    lieka svarbus  B.Sruogos ir kitų mūsų inteligentų, moralinis pavyzdys, jo klausimai ir išvados:

„Kokį moralinį, kokį istorinį pasiteisinimą būtų galima sugalvoti tiems, kurie kitus tokia lengva širdimi siunčia į koncentracijos lagerius?  Jokios politinės, jokios religinės, jokios pasaulėžiūrinės idėjos jų niekada nepateisins“ ( B.Sruoga) .   

Todėl neabejoju,  kad  ši ekspozicija –„ Malina“, kaip ir fotomenininko Rimanto Dichavičiaus nuotraukos, kuriose  mums byloja sunaikintų žydų  sunaikinti kapai, kaip   Vilniaus geto kalinio Abraomo Suckeverio eilės, kaip   Pasaulio teisuolės Sofijos Binkienės knyga „Ir be ginklo kariai“,   kaip  kiekvieno Jūsų, čia esančių, išgyvenimai,   prisiminimai, mintys ir  darbai yra  ir bus  labai svarbūs.  

Juk žmogus gyvena žmoguje, jo atminty, jo širdy, jo pradėtų darbų tąsoje.  Šiais prasmingais   gerbiamojo Rimanto (Dichavičiaus) žodžiais  norėčiau   baigti  šį savąjį   „pro memoriam“.     

Būkime  visada drauge ir drauge  darykime  viską, kas mūsų galioje, kad  tas siaubas daugiau nepasikartotų. Daugiau niekada.