K. Bimbos skulptūra „Šachmatai“ Kelmėje, įkvėpta Icchoko Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“.

2011 metais Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus ir LR Švietimo ir mokslo ministerija organizavo Nacionalinį moksleivių konkursą „Jie gyveno greta mūsų“, skirtą istorinei atminčiai ugdyti ir gilesniam žydų kultūros Lietuvoje pažinimui. Konkurse dalyvavo 26-ių vidurinių mokyklų ir gimnazijų mokiniai iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų, pristatę ir individualius, ir kolektyvinius darbus. Gruodį įvyko baigiamasis konkurso renginys.

Nugalėtojais ir Pasaulio Tautų Teisuolės Onos Šimaitės vardo premijos laureatais „Už švietėjišką, kultūrinę veiklą pristatant žydų bendruomenės istoriją Kelmės krašte, už pastangas įamžinti Holokausto aukų atminimą, už įsiklausymą, ką pasakoja išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas, ir leidinio „Idėjos dirbant su projekto „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“ medžiagos parengimą“ tapo Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos mokiniai ir mokytojai.

Gimnazijos direktoriaus pavaduotojai Živilei Klimienei mielai sutikus, publikuojame ištraukas iš minėto leidinio. Tai antros ir trečios gimnazijos klasių mokinių mintys apie Holokaustą. Jautrios, brandžios ir gražios. Tokios, kokias mąstyti norėtum palinkėti kiekvienam jaunam žmogui.

 

LORETA SUNGAILAITĖ

Žmogus – tai būtybė, suvokianti, kas yra bloga ir gera, sugebanti pasirinkti, galinti mąstyti. Tam tikrais momentais mes turime priimti svarbius sprendimus, kurie mus vienaip ar kitaip paveiks.

Lietuvoje įsisiautėjus Holokaustui, lietuviai turėjo nuspręsti, kieno pusėn stoti – nacių ar žydų. Šis sprendimas buvo sunkus, nes vienu atveju tampi beširdis ir žiaurus žmogus (ar žmogus?), o kitu – tarsi gyvas taikinys...

Nepaisydami baimės ir mirties, tykančios už kiekvieno kampo, dalis lietuvių stojo aukų pusėn. Jie juto moralinę pareigą padėti nekaltai skriaudžiamiems. Taip pasielgdami jie į pavojų įstūmė ne tik save, bet ir savo šeimas, artimus žmones - dėl nacių persekiojamų žydų gelbėjimo.

Žmogui būdingas savisaugos jausmas, kuris liepia saugoti save esant bet kokioms aplinkybėms. Šiam jausmui pasidavė nemaža dalis žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Jie liko abejingi smurtui, vykdomam prieš jų kaimynus, draugus, pažįstamus. Ši apatija pražudė tūkstančius gyvybių...

...Dabar mes galime tiktai pagerbti nekaltai žuvusiųjų žydų atminimą, galime ir turime geru žodžiu minėti jiems padėjusius Teisuolius, kurie išgyveno ir kurie, deja, ne... Ar buvo galima padaryti daugiau gelbstint pasmerktuosius?

Ar buvo galima?..

REDA GERČAITĖ

Kiekvienas patirtas ar pamatytas įvykis mus paveikia skirtingai, tačiau tokio masto tragedija, kaip Holokaustas, sukrėtė mus visus. Sunku suprasti, kaip galima teigti, jog kitos religijos, kitai etninei grupei ar rasei priklausantis žmogus yra prastesnis – net ne žmogus? Kalbėję filme įvykių liudininkai prisimena ne tik patirtą siaubą, bet ir žmonių, su kuriais augo, draugavo, išdavystes. Išdavikai pamynė pačias svarbiausias vertybes: žmogiškumą, nuoširdumą, supratingumą – ir stojo į žiaurių kankintojų, okupantų gretas. Baisu, kai žmogaus gyvybė tampa tokia pigi…

LORETA SUNGAILAITĖ

Pamačius filmą, mane apėmė liūdesys ir gailestis tiems, su kuriais buvo taip nežmoniškai pasielgta. Žmones kankino ir žudė be jokios priežasties… Žmonių (jei taip galima juos pavadinti) žiaurumas man kelia siaubą. Nesuvokiu, kaip galėjo suaugęs vyras, pats turintis šeimą, pakelti ranką prieš nekaltą kūdikėlį…

Galime kaltinti Hitlerį, kuris buvo didžiausias šių žiaurumų kaltininkas, bet man norisi paklausti: jei jis nebūtų gimęs, gal taip Europoje nebūtų nutikę? Vis dėlto abejoju, ar galima kaltinti vien jį. Jeigu ne tūkstančiai palaikančiųjų, pritariančių ir vykdančių, jokia jėga nebūtų privertusi žmones virsti žvėrimis…

Nieko nėra baisiau už nemąstantį, buką, praradusį žmogišką veidą robotą, kurio vienintelis instinktas paklusti ir žudyti.

KRISTINA SUNGAILAITĖ

Žiūrint filmą man įsiminė vienas epizodas, kai moteris pasakojo, jog pas ją atėjo mažas žydų berniukas ir paprašė jį priimti ir apsaugoti, kad nenužudytų. Ta moteris jį nuramino, tačiau neįsileido, nes ir jos šeimai būtų grėsęs sušaudymas. Aš jos negaliu teisti, bet vis tiek tai labai žiauru. Susimąsčiau apie patirtus karo metais žiaurumus ir supratau, kad dabar, kai reikės kam nors mano pagalbos, nesvarbu, kad ir kas tas žmogus būtų – būtinai jam padėsiu…

DOVILĖ GRIŠIUTĖ

Ši pamoka man sukėlė daug emocijų. Pirmiausia aš supykau, kad buvo tiek daug žmonių, kurie nesuprato, jog žudyti kitus – baisus nusikaltimas. Kuo galėjo nusikalsti maži vaikai, moterys, seneliai? Kas jiems davė teisę bausti nekaltus žmones? Bet išgirdus Icchoko Mero žodžius, apėmė džiaugsmas ir pasididžiavimas, kad mano gimtojoje Kelmėje atsirado bebaimių ir kilniaširdžių žmonių, kurie visiškai svetimą vaiką apsaugojo, o dabar mes turime puikų rašytoją, garsinantį visame pasaulyje Lietuvą, taip pat ir mano Kelmę.

AUŠRINĖ SAKALAUSKAITĖ

Pasaulis laikosi ant meile plakančių širdžių. Plakančių tam, kad dovanotų tą meilę kitiems. Juk dėl meilės žmonės tampa geresni, jautresni, rūpestingesni.

Dėl meilės žmonės nors retkarčiais padeda kokiai senutei užlipti laiptais, paneša sunkius kaimynės krepšius, užleidžia besilaukiančiai moteriai vietą autobuse.

Būtent dėl meilės savanoriai, metę darbus, išvyksta į kitą pasaulio kraštą tvarkyti nafta užlietų pakrančių ar gelbėti ant seklumos užplaukusį banginį.

Tik dėl jos viso pasaulio mamos geriau pačios liktų nevalgiusios, nei matytų alkstantį savo vaiką.

Tik dėl to, kad ir kokios pavargusios grįžtų po darbų, jos neis miegoti, o sėdės iki išnaktų ir siūs kostiumą vaiko mokykliniam karnavalui.

Tik dėl to, išleisdamos į mokyklą, šimtąjį kartą kartos, kaip svarbu keliskart apsižvalgyti einant per gatvę...

Tik dėl tokių, iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingų poelgių, vis dar laikosi pasaulis.

Ir viskas tik dėl jų – tų meile plakančių širdžių.

SIMONA BUTKUTĖ

Pasaulis - pilnas žmonių, o tie žmonės tokie beprotiškai skirtingi, kad nemačius būtų net sunku ir patikėti: šviesūs – tamsūs, aukšti – žemi, linksmi – pikti, atviri – uždari, religingi ir netikintys...

Ar kada nors pagalvojai, koks būtų Pasaulis be žmonių? Be paties nuoširdžiausio vaikiško juoko. Be nostalgijos, prasilenkus su patinkančiu žmogumi gatvėje. Be paskutinės dienos mokykloje, kai pirmą kartą nuoširdžiai nenori jos palikti. Be vilties, kad viskas bus gerai. Be kiekvieno pakilimo suklupus. Be mylimiausios močiutės lepinimo. Be ašaros ant skruosto, išleidus vaikus gyveniman. Be klaidų, kurios yra vienintelis tobulas mokymosi šaltinis. Be tikros laimės – pačios brangiausios valiutos visame Pasaulyje. Be bučinio, kurio dėka per vieną akimirką galima nusakyti visą gyvenimo prasmę. Be pasikeitimų, netekus ar gavus kažką labai brangaus. Be svajonių, kurios atskleidžia tikrąjį žmogaus vidų. Be geriausio draugo...

Pasaulis laikosi ant Gyvybės, o Jo Gyvybė – žmogus: Tu, aš ir visi kiti likę. Todėl niekada neabejok savo verte, juk Pasauliui Tu – vienintelė saulė.

DOVILĖ GRIŠIŪTĖ

Žydų tautos tragedija – tai neišnykstanti klaiki dėmė žmonijos istorijoje. Žudymo negalima niekuo pateisinti. Mes suvokiame Katastrofos mastą ir beprasmiškumą, bandome suprasti, kodėl vyko tokie dalykai. Kiekvienas iš mūsų turi įvertinti šią tragišką patirtį, kad ateityje nieko panašaus neįvyktų – juk žmogaus gyvybė tokia svarbi ir neįkainojama.

MORTA MARCINKUTĖ

Šiandieniniais laikais gyvybės atėmimas prilyginamas didžiausiam nusikaltimui, taip ir turėtų būti. Bet ar buvo taip visada?..

Antrojo pasaulinio karo įkarštis.

Rytas, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kareiviai.

Rytas, kurio nepamirš nė vienas žydas...

Tai buvo rytas, nuo kurio prasidėjo žydų genocidas Lietuvoje. Ir nė vienas tąkart nebūtų pasakęs, jog gyvenimo vyksme yra šventa tiktai gyvybė.

Žydo gyvybė...

Vaikai, seneliai, mokslininkai ar duobkasiai – visi žydų kilmės žmonės buvo suvaryti į getus. Į getus, kuriuose jiems liko tik vienintelis gyvenimo variklis – viltis. Daugelį viltis apleido, daugelis net nespėjo jos pajausti. O tiems, kuriems ji liko ir padėjo ištverti šį pragarą, gyvenimas nebebus toks pat.

Ir ar galėtų?

Motinų raudos, vaikų klyksmai ir tyliai verkiančių vyrų vaizdai neišsitrins iš atminties taip paprastai. Jie liks visą gyvenimą ir pakeis jį visiškai...

Ne visada gyvybė buvo šventas dalykas. Tikėkimės, kad iš šitų įvykių, kurie dabar mums atrodo nerealūs ir nesuvokiami, mes pasimokėme.

Labai to tikiuosi.

EGLĖ PENIKAITĖ

Mums dažnai kyla klausimas – ką pasirinkti. Gera ar bloga?

Žydų Katastrofos metu daugelis žmonių kažką pasirinko.

Rinktis gėrį – tai yra padėti, priglausti nieko nenusikaltusį žmogų, kurį nori nuskriausti už nieką! Už tai, kad jis yra kitos tautybės? Žydas nepasirenka kuo gimti ir užaugti, ir dėl to jis turi kentėti? Nemanau! Jie tokie pat žmonės, kaip ir visi.

Žmonės, kurie Holokausto metu padėjo žydams, buvo labai drąsūs – juk gelbėdami kitą jie rizikavo ir savo šeimos narių gyvybe, nes kilo mirtinas pavojus ne vienam žmogui, bet visai šeimai.

Priglaudę žydą, žmonės turėjo būti ištvermingi, nes jų laukė gyvenimas nežinioje, baimėje...

Rinktis blogį?

Manau, kad ne visi norėjo blogo žydams, bet buvo apakinti nacių propagandos, noro pasipelnyti, o gal net iš tos pačios baimės, kad jeigu prisidėsi - būsi ir pats saugus. Bet pasirinkti blogį – tai prisidėti ir prie savo valstybės naikinimo...

Pasirinkti gėrį – padėti už tai negaunant jokio atlygio. Elgtis taip, kaip liepia širdis ir žmoniškumo jausmas.

LIDIJA KYBARTAITĖ

Atsirado lietuvių, supratusių, kad kiekvienas žmogus turi teisę gyventi, todėl išdrįso pasipriešinti okupantų valdžiai ir slapta gelbėjo žydus. Rizikavo savo gyvybėm, kad išsaugotų kitą. Tokį pasiaukojimą žydai, kurie išgyveno tragedijos laikus ir liko gyvi, dabar laiko tikru stebuklu, o gelbėtojai – paprasčiausiu žmogiškumu.

Manau, kad tik suprasdami, kas yra gyvybė, gyvenimo laimė, troškimas tobulėti, žmonės galėjo daryti tokius stebuklus.

Tragedijos metu suvokiame gyvenimo vertę... Geto gyventojų žygdarbiai buvo paprasti, bet reikšmingi: žinodami, kad bet kurią akimirką gali būti išvežti, nužudyti, jie stengėsi nepalūžti, puoselėjo savo tradicijas, mokėsi, kūrė tai, kas priversdavo užsimiršti, suteikti laimės nors kelioms akimirkoms. Toks žydų - kiek buvo įmanoma - aktyvus bendruomenių gyvenimas ir lietuvių drąsa įrodė, kad galima pasipriešinti smurtui dvasios stiprybe ir paprastų žmonių vienybe.

AISTĖ PENIKAITĖ

Holokausto metu paprasti mūsų šalies gyventojai suprato gyvybės vertę ir bandė išgelbėti niekuo nekaltus žmones nuo mirties. Už jų supratimą, aukojimąsi dėl kitų, drąsą, daugelis yra paskelbti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

Kartais kyla klausimas: ar dabar, įvykus kokiai nors katastrofai, atsirastų tokių žmonių?..

Kad mūsų žemėje svarbiausia yra gyvybė, manau, žino ir supranta visas pasaulis. Ir tai yra tik į gera: kuo toliau, tuo pasaulis bus gražesnis. Tik gaila, kad vis dar yra šalių, kuriose žmonių gyvybės yra atimamos...

RIMANTAS BIELSKIS

Išdidus ir drąsus žmogus gali išgelbėti gyvybę, gali aukotis dėl kito žmogaus, gali atskleisti savo sielos gelmių kilnumą ir tvirtumą. Lenkiu galvą prieš išdidžius žmones, neprarandančius žmogiško orumo net mirties akimirką.

JULIJA SKARDŽIŪTĖ

Ant ko laikosi pasaulis?

Ant jautrių, visad pasiruošusių tave apglėbti motinos rankų?

Jis laikosi ant tų, kurie išdrįsta pasipriešinti visuomenės sukurtiems stereotipams, diktatūroms, kurios siekia palaužti žmonių sielas ar valdyti mus kaip lėles…

Jis laikosi ant žmonių, kurie nebijo padėti viskuo nusivylusiam, kurie drįsta ištiesti ranką tam, kuriam visi kiti draudžia ją ištiesti. Žmonių, kurie nebijo rizikuoti savo gyvenimu, savo artimaisiais, savo ateitim tik tam, kad peržengtų uždraustą ribą ir galėtų išgelbėti kitą, kuris kartais gali būti net nepažįstamas.

Pasaulis laikosi ant žmonių, kuriems visi lygūs, kurie toleruoja kitokius…

Pasaulis laikosi, sukasi, tiesiog dėl gerų žmonių širdžių…

Kelmės Jono Graičiūno gimnazija