Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio ir gyvą širdį prie gyvos širdies, – rašė nacionaline ikona virtęs poetas eilėraštyje, pačiame Atgimimo įkarštyje tapusiame daina. Ne šiaip daina, o tikrų tikriausiu hitu. Šiandien apokaliptiški apklausų interpretuotojai gąsdina, kad Atgimimas baigėsi, artėja Sutemos, dainose nūnai dainuojama apie visai ką kitką, o poetas, kaip ir dainos atlikėjas, jau senokai pasimirė.

Valstybinės patriotizmo gaivinimo strategijos gali iki užkimimo rėkti apie tai, kad mūsų pasaulyje tik trys milijonai, todėl į kiekvieną tautietį turėtume žiūrėti kaip į potencialią vertybę, kaip į tą, kurio dėka gyvuoja visi šventais laikomi dalykai, apie meilę ir pagarbą, kurių moko dar pradinėje mokykloje. Bet prisipažinkime, nei tą širdį prie kitos lietuviškos širdies labai jau traukia, nei tas tautietis toks nepamainomas atrodo.

Ypač kai gali jo išvengti. Pavyzdžiui, užsienyje...

Pirmąsyk pamatęs tautiečius „sprukau“ kažin kada Austrijoje. Tykioje Zalcburgo gatvelėje du Žilvino Žvagulio išvaizdos vyriškiai rėksmingai, aptarinėjantys kažką šalia nedidelės parduotuvėlės vitrinos, atrodė itin nemaloniai, tad abu su bičiuliu nei pasitarę, nei susižvalgę instinktyviai metėmės į kitą gatvės pusę.

Klausinėju pažįstamų, kaip jiems. Atsakymai įvairūs, bet daugelis tarsteli, kad pakliuvę kokiame svetimame oro uoste į eilę sykiu su tais, kurie lips į tą patį lėktuvą, skrendantį į Lietuvą, neapsidžiaugia. Na žinai, sako, lietuviai... tokie, kaip čia pasakius... na, be jų buvo kažkaip geriau...

Galvoju, gal mano pažįstami iš didelio rašto išėjo iš krašto, gal jiems „nelygis“ žiūrėti į suvargusius persidirbusių tautiečių veidus, mėgautis turginiu stiliumi bei naivokai piktu mąstymu ir kalba. Gal mes paprasčiausiai pižonai? O gal dviejų Lietuvų hipotezė nebuvo tokia jau klaidinga?

Tik kad ir tie, kuriais nesižavime, tarpusavyje bendrauti neskuba. Išlindę iš savo lietuviško geto (kuriame slėpėsi nuo visų aplinkinių čiabuvių grasinančių įsibrauti į kasdienę buitį) kokiame nedideliame Anglijos miestelyje ar skandinaviškame kaime, į aplinkinius eilėje, net ir panašių getų, tik kituose miesteliuose, jie žiūri ne mažiau nemaloniai. Galvoje rezgasi nedaug ką paaiškinanti kokio šimto Lietuvų hipotezė. Bet tuščia jos.

Jaunuolis iš prestižinio Britanijos Warwicko universiteto viename akademiniame susibėgime nagrinėdamas lietuvių tapatybę užsienyje pasakoja, kad į lietuviškus būrelius niekas pernelyg neskuba, o ir šiaip bendravimas su tautiečiais toli gražu ne visuotinai laikomas poilsiu ir švente. Vadinasi, tikrai ne man vienam taip.

Tačiau visu svoriu šis tautinio nesolidarumo klausimas mane užgriuvo Briuselio metro, netikėtai atsisėdus šalia grupelės jaunuolių, kalbančių kuo dailiausia lietuvių kalba, be jokių užsieninių pagalbinių žodžių. Daug kas (Briuselis, jo rajonas, į kurį jie važiavo, kalbos subtilybės ir sakinių struktūra) liudijo, jog šalia sėdi ne tipiniai tautinio geto užjūriuose gyventojai (na, geto – taip, tik visiškai kitokio, sakykim, eurogeto), žodžiu, potencialiai ne patys nuobodžiausi pasaulyje pašnekovai, o ir šiaip... Bet apsimetėme, jog nesuprantame jų kalbos... Kodėl?
Žinoma, nesakau, kad pamatęs kiekvieną tautietį užsienyje turi pulti su juo sveikintis ir bendrauti. Man įdomu, kodėl yra veikiau priešingai, kodėl įprastinė tiek mano, tiek kalbintų pažįstamų nuostata jų atžvilgiu yra kone vienareikšmiška – tyla. Nebent esi jau prakutęs užsienio gyventojas ir nugirsti, kad tautiečiai rengiasi pakenkti sau – išlipti ne toje stotelėje, pasukti ne ta gatve ar panašiai. Tuomet padedi. Betgi ir pasiklydusiam bulgarui kelią parodytum...

Šiaip problema visai ne ta, kaip elgiesi su užsienyje sutiktais tautiečiais, bet, kaip dažnai pasitaiko, tai veikiausiai tiesiog elgesio namie išraiška, populiariojo mąstymo ir kasdienybės kultūros simptomas. Paprasčiau kalbant, nuostata nebendrauti su tautiečiais rodo ne norą tapti užsieniečiu ar svetur žiūrėti į juos iš aukšto, bet paprasčiausią solidarumo stygių. Kasdienio solidarumo.

Jei šiandieną kiltų Sausio tryliktosios masto grėsmė, beveik lažinuos, kad daugybė Lietuvos piliečių išeitų prie nuoširdžiai nekenčiamo Seimo gintis, nepaisant to, ką ir kokioms apklausoms yra prišnekėję. Nors, visai tiesą sakant, nenorėčiau tokių lažybų laimėti todėl, kad labai nenorėčiau situacijos, kurioje tokios lažybos pasidarytų įmanomos.

Bet kasdienybėje, kur nėra didelių realių grėsmių, kur gyvenimas gana sotus ir lėtas, aplinkinių buvimas šalia tampa kažin kokia našta. O ir kam to reikia, man ir vienam gerai. Ir tegul šaukia ten kas tik nori ir ką tik nori. Tegul moko, kad lietuviai draugiški ir šiukštu ne individualistai, o lietuvių tauta – tai didelė šeima. Pasidairius Alytaus gatvėse ir užsienio oro uosto eilėse to ničniekaip nematyti. Įvaizdis, taip sakant, dar ne viskas.

***
O jūs ką, rimtai galvojote, kad lietuvių kultūra – kolektyvistinė?