Jurgį Matulaitį drąsiai galime vadinti socialinio mokslo pradininku ir skleidėju Lietuvoje. Teorinius pagrindus įgijęs Fribūre (Šveicarija), praktinę veiklą jis plėtojo Varšuvoje ir Peterburge. Savo mokyme laikėsi nuostatų, išdėstytų popiežiaus Leono XIII enciklokoje „Rerum novarum“.

Sausio 27-ąją minėdami palaimintojo Jurgio Matulaičio MIC mirties dieną, „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome lenkų kilmės marijono kunigo Pawelo Chudziko MIC, šiuo metu tarnaujančio Žvėryno parapijoje, parengtą straipsnį.

Įprasta manyti, kad Bažnyčios socialinė veikla ar mokymas prasidėjo tik nuo popiežiaus Leono XIII enciklikos „Rerum novarum“ (1891). Iš tiesų svarbų postūmį modernioje epochoje tam davė 19 a. viduryje itin aktyvią veiklą plėtoję Vokietijos katalikai.

Ypatinga dėmesį verta atkreipti į kunigą Emanuelį von Ketelerį (Emmanuel von Ketteler, 1811–1877). 1844 m. tapęs kunigu, Keteleris iš karto pasirodė kaip vargšų užtarėjas. 1848 m. tapo Frankfurto parlamento nariu, o 1850 m. popiežius Pijus IX paskyrė jį Mainco arkivyskupu. E. Keteleris buvo žmogus, kuris puikiai jautė ir suprato besikeičiančią socialinę ir ekonominę aplinką. Ryžtingai ieškojo realių sprendimų kylančioms problemoms. Vienu svarbiausių Bažnyčios uždavinių laikė darbininkų gynimą. Jo manymu, socialinius klausimus buvo galima spręsti pasitelkiant politiką ir etiką. Jis vienodai kritiškai vertino liberalus ir socialistinius revoliucionierius. Vienų socialinių sluoksnių skurdo priežastimi laikė kitų grupių gobšumą, egoizmą ir nenorą dalytis. Teisingumą troško įvesti ne jėga, kaip to siekė revoliucionieriai, bet keičiant turtingųjų ir vargšų pasaulėžiūras, skatinant artimo meilę ir nusistatymą, kad turtas įpareigoja padėti silpnesniems.

Neturtas, anot jo, neatsiranda tik dėl materialinių gėrybių stokos, bet ir dėl vidinio žmonių nusistatymo. Tą neteisingą padėti norėjo spręsti kurdamas kooperatyvus. Jie išpildydavo šv. Tomo Akviniečio tezę, kad geriausia gamybos forma yra tokia, kai nuosavybė yra sujungta su darbu. Buvo tikras, kad kelias tokios visuomenės link bus ilgas ir nelengvas: ragino kiekvieną pilietį, taip pat ir valdžią nuolat perkratyti savo sąžinę šiuo klausimu. Iš valstybės drąsiai reikalavo atitinkamų įstatymų, ginančių darbininkus ir valstiečius.

Tas mintis patvirtino 1891 m. išleista Leono XIII enciklika „Rerum novarum“. Popiežius Bažnyčios mokymo apie visuomenę pamatu laikė Apreiškimą ir krikščionišką tradiciją. Jis patvirtino, kad Bažnyčia negali palaikyti klasių kovos, kurią skelbė socialistai ir komunistai. Mokė, jog valstybė yra atsakinga už socialinę politiką ir teisingus darbdavių bei darbininkų santykius. Maža to, jo manymu, valdžia turi būti atsakinga ne tik už teisingą materialinių gėrybių pasidalijimą, bet dar labiau – už dvasinį darbininkų augimą. Popiežius postulavo darbininkų teisę kurti sąjungas, gynė privačią nuosavybę, kaip labiausiai atitinkančią žmogaus prigimčiai, tačiau jos nesuabsoliutino. Enciklika kalba taip pat apie atlyginimą, atsižvelgiant į šeimos poreikius, streiką, moterų ir vaikų įdarbinimo apribojimą ar draudimą, reikalavo teisės ilsėtis švenčių dienomis, socialinio draudimo fondų. Pagrindinę enciklikos mintį atspindi cituojami Grigaliaus Didžiojo žodžiai: „Jei kas turi gabumų, tegu netyli, jei turi apsčiai – tegu gailestingumo nestokoja, jei sugeba valdyti – tegu su artimaisiais pelnu pasidalija.“ 

Dėl objektyvių priežasčių greičiausiai enciklikos mokymas buvo priimtas ir įgyvendintas Vakarų Europoje bei JAV. Kitaip enciklikos kelias klostėsi Centrinėje ir Rytų Europoje. Ne tik pramoninė revoliucija čia atėjo vėliau, bet ir politinė situacija ribojo pilietinę veiklą, pavyzdžiui, neleisdavo burtis į jokias sąjungas. Taip buvo ne tik Lietuvoje, bet visoje caro okupacinės valdžios užimtoje teritorijoje.

Vis dėlto ir čia netrūko kunigų, kurie dėjo pastangas ginti vargšų interesus. Enciklika „Rerum novarum“ įkvėpdavo juos burti darbininkus į katalikų sąjungas ir pradėti veiklą gerinant darbininkų bei kaimiečių darbo ir gyvenimo sąlygas.

Varšuvoje

Tarp veikiančiųjų socialinėje srityje Varšuvoje atsirado ir Jurgis Matulaitis. Apie tai savo knygoje rašo palaimintojo biografas Tadeuszas Gorskis MIC „Palaimintasis Jurgis Matulaitis“ (Kaunas, 2009). Atvykęs čia gydytis, J. Matulaitis apsistojo prie Cecilijos Pliaterytės mokyklos, kuri tuomet buvo vienas didžiausių katalikiško jaunimo auklėjimo centrų. Iš pradžių J. Matulaitis turėjo būti tik mokyklos kapelionas, bet atsitiko kitaip. Revoliucinės 1905 metų permainos, silpnesnė policijos priežiūra leido veikti daug plačiau.

Studijuodamas Šveicarijoje, J. Matulaitis buvo susipažinęs su socialiniu mokymu, ypač su enciklikos „Rerum novarum“ programa. Varšuvoje priėmė kvietimą dirbti su visuomeninėmis ir darbininkų  organizacijomis. Kartu su C. Pliateryte 1905 metais parengė politinės ekonomikos kursus. Baigiantis metams, vysk. K. Ruškevičius tik ką įsikūrusios Varšuvos metropolijos Socialinės veiklos komisijos vardu pakvietė J. Matulaitį ir kun. Pšezdzieckį paruošti socialinės veiklos nuostatas. Tuos J. Matulaičio darbus taip prisimena jų liudytojai: „Kartu su prelatu Pšezdzieckiu kūrė labiau teorinę, mokslinę grupę, o prelatas M. Godlevskis aktyviai ėmėsi steigti būrelius prie įvairių bažnyčių. Kartkartėmis pas jį vykdavo bendri būrelių globėjų susirinkimai su abiem kunigais profesoriais.“[1]

1906 m. balandžio mėnesį Varšuvoje įvyko pirmasis Krikščioniškosios demokratijos delegatų iš visų vyskupijų suvažiavimas. Jame buvo paremtas Centrinės ekonominių-visuomeninių ir apologetinių veikalų bibliotekos įsteigimo projektas. Tais pačiais metais greičiausiai kartu su J. Matulaičiu buvo parengtas Krikščionių darbininkų draugijos statutas. Tą draugiją įkūrė kun. M. Godlevskis. J. Matulaitis buvo jos generalinis sekretorius ir redagavo  savaitraštį „Darbo draugas“ (Towarzysz pracy). Su šio laikraščio redagavimu susijęs incidentas, turėjęs reikšmės visam kun. J. Matulaičio gyvenimui. Jam išvykus į Ciechocinką gydytis, vienas iš laikraščio redaktorių išspausdino jame ne visai tinkamą straipsnį. Dėl to vyskupijos kurijoje buvo net svarstoma, ar nesuspenduoti kun. J. Matulaičio ir neužkirsti jam kelio toliau bendradarbiauti su darbininkų organizacijomis. Vis dėlto tokio sprendimo nebuvo. Pačiam J. Matulaičiui tai buvo didelis išbandymas jo meilės ir ištikimybės Bažnyčiai, kuriai norėjo viską atiduoti ir visomis jėgomis tarnauti.

J. Matulaitis buvo vienas iš Lenkijos socialinių kursų, kurie vyko rugpjūčio 27–30 dienomis 1907 m., organizatorius. Jose pristatė referatą „Krikščioniškoji nuosavybės teisės teorija“. Paskaita truko keletą valandų: „Tema buvo labai svarbi. Viena vertus, socialistai pasisakė už visuomeninę nuosavybę, neigdami atskirų asmenų teisę į privatinę nuosavybę, kita vertus, liberalai siekė niekieno nevaržomos privatinės nuosavybės teisės.“ Prelegentas, remdamasis „Rerum novarum“ enciklika ir šv. Tomo Akviniečio mokymu, įrodinėjo, kad žmogus turi teisę į privatinę nuosavybę, tačiau nuosavybės teisė nėra besąlygiška. Gėrybių savininkams tenka tam tikros pareigos, o valstybė turi sergėti, kad niekieno teisės nebūtų pažeistos, tačiau nuosavybės teisė tarnautų bendram labui.

Peterburge

Nuo 1907 metų rudens kun. J. Matulaitis pradėjo dirbti Peterburgo dvasinėje akademijoje – dėstė sociologiją. Jau inauguracinė paskaita aiškiai parodė, kad naujas profesorius savo mokymą stipriai sieja su „Rerum novarum“ enciklika. Jos tema – „Bažnyčios mokymas apie nuosavybės teisę“. Per paskaitas iki 1910 metų dėstė klausytojams šios enciklikos turinį, kalbėjo apie žmogaus santykį su išorinėmis gėrybėmis, apie šeimą, nuosavybę, valstybę, visuomenės klases ir draugijas, apie gėrybių kūrimą, jų platinimą, vartojimą ir naudojimą, apie darbininkų, moterų ir žemdirbių socialinio gyvenimo sąlygas.

Be paskaitų Akademijoje, įsipareigojo kas savaitę dėstyti sociologiją ir Mogiliavo arkivyskupijos aukštojoje dvasinėje seminarijoje. Ten jas skaitė nuo 1908 m. rugsėjo 13 d. iki 1910 m. rugsėjo 1 d.

Visos profesoriaus J. Matulaičio paskaitos labai patikdavo studentams: jų pasiklausyti ateidavo ir tie studentai, kurie neturėdavo kitų paskaitų. Klausytojams ypatingą įspūdį darė tai, kad dėstytojas kalbėdavo apie darbininkų, jų šeimų skurdą, sunkią moterų, vaikų, žemdirbių padėtį. Paskaitos buvo paremtos asmeniniu pavyzdžiu ir turėjo asketišką atspalvį. Vienas iš studentų užrašė tokius profesoriaus J. Matulaičio žodžius: „Prašau atsiminti visą savo kunigo gyvenimą, kad kunigas visuomenininkas turi būti itin dvasiškai išsilavinęs žmogus, kupinas tikėjimo ir meilės Dievui bei artimui.“

Be akademinės ir mokslinės veiklos, Peterburge J. Matulaitis aktyvai dalyvavo visuomeniniam gyvenime. Artimai bendradarbiavo su Šv. Vincento Pauliečio labdaros draugija. Buvo pirmas Romos katalikų korporacijos „Švietimas“ (Oświata) pirmininkas. Jos tikslas buvo katalikų švietimas bei parama vargšams. Buvo vienas iš Katalikiškosios pedagogų draugijos įkūrėjų. Palaikydavo ryšį su Vilniaus filaretais, atvykusiais studijuoti į Peterburgą, kur įkūrė naują organizaciją „Atgimimas“ (Odrodzenie).

Kita plati J. Matulaičio veikla buvo pamokslai. Anot kun. P. Bučio, tuo metu J. Matulaitis buvo vienas iš geriausių Peterburgo pamokslininkų. Jo pamokslai pagal to laiko tradicijas tęsėsi nuo 40 iki 60 minučių. Dažniausiai J. Matulaitis pamokslavo Arkikatedroje arba Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Kaune

Varšuvos kursuose dalyvavo ir lietuvių, kurie grįžę planavo panašų susitikimą Kaune. Tam tikslui buvo sudarytas komitetas, kurio sekretoriumi tapo kun. Kazimieras Šaulys. Komitetas prašė kun. J. Matulaitį padėti organizuoti visą renginį.

Kursai įvyko 1909 m. sausio 16–18 d. Kaune. Iš septynių referatų 3 perskaitė kun. J. Matulaitis. Kursai praėjo labai sėkmingai – pirmą dieną juose dalyvavo 200, o kitą – 350 asmenų.

Vilniaus vyskupijos administratorius kun. Kazimieras Michalkevičius panašius kursus norėjo surengti Vilniuje. Jie buvo planuojami 1910 m. rugsėjo 10–13 d. Kun. J. Matulaitis sutiko perskaityti du referatus: apie krikščioniškąją demokratiją ir jos santykį su įvairiomis ekonominio ir visuomeninio gyvenimo sritimis, tačiau nepavyko nustatyti, ar sumanymas buvo įgyvendintas.

Be kursų ir tiesioginio dalyvavimo įvairiose bendrijose, kun. J. Matulaitis daug rašė spaudai. 1904–1906 metais nuolat bendradarbiavo su Podręczna Encyklopedia Koscielna, kuriai parašė per 20 straipsnių – vienas jų: „Krikščioniškoji demokratija“. 1909–1911 metais „Draugijoje“ straipsnius: „Bažnyčia ir nuosavybė“, „Miestu ir apskritai pramonijos darbininkų klausimas“, „Trumpas išaiškinimas šių dienų socialinio klausimo“. 1911 m. Vadove atspausdino straipsnį: „Apie dvasiškąjį ganytojavimą miestuose“.

Pabaiga

Kun. J. Matulaičio veikla Varšuvoje, Peterburge ir Kaune visų pirma buvo švietėjiška. Jis siekė padėti įveikti religinio ir visuomeninio gyvenimo atsilikimą, XIX a. atsiradusį dėl carinės Rusijos politikos. Priklausė pirmai lietuvių ir lenkų visuomenės veikėjų kartai, kurių veikla kartais sukeldavo prieštaravimų tarp konservatyviai mąstančiųjų, tačiau išties davė gerų vaisių. Mykolas Krupavičius, vienas iš Lietuvos Krikščionių demokratų partijos steigėjų ir žemės ūkio ministras, kalbėjo apie J. Matulaitį kaip apie „tėvą, statytoją ir kūrėją“, – pats kurdamas žemės reformą rėmėsi kun. J. Matulaičio straipsniu Krikščioniškoji nuosavybės teisės istorija.

Bandant įvertinti socialinę pal. J. Matulaičio veiklą, negalima jos vertinti tik Bažnyčios mokymo ar politinės–socialinės padėties fone. Visas palaimintojo J. Matulaičio gyvenimas giliai įsišaknijęs tikėjime – gal reikėtų mums iš naujo permąstyti popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „Priimkite jį širdimi“? Dievo meilė buvo tas šaltinis, iš kurio jis sėmėsi jėgų kovoti už socialinį teisingumą, gerinti darbininkų ir valstiečių pragyvenimo lygi. Meilė Dievui liepė jam kiekviename apleistajame matyti kenčiančio Išganytojo atvaizdą.

Dažnai nutinka, kad gražiausią pabaigą parašo pats gyvenimas. Nors bendradarbių ir draugų J. Matulaitis buvo vadinamas socialinės veiklos teoretiku, tačiau ne kartą pasirodė esąs ir „praktikas“. Pirmojo pasaulinio karo metais Varšuvoje rūpinosi našlaičiais, kūrė mokyklas vaikams ir jaunimui. Būdamas Vilniaus vyskupas savo rezidencijoje Trinapolyje globojo keliasdešimt našlaičių. Ganytojiškuose jo laiškuose atsispindi ne vien troškimas, kad jam pavestieji siektų šventumo, bet ir rūpinimasis blaivumu, dorovingumu, pagarba ir gailestingumu.

Prašykime, kad pal. J. Matulaičio metai žadintų mūsų jautrumą Dievui, esančiam kitame žmoguje. Kad sugebėtume taip kaip jis tarnauti artimui, netrokšdami nieko daugiau – vien Dievo Karalystės augimo.

[1]  Tadeusz Gorski MIC, Palaimintasis Jurgis Matulaitis, Kaunas 2009, p. 66.