Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti.

Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite.

Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!' Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus.

Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums čia pat Dievo karalystė!'

O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: 'Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia pat!' Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui.

Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“. O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“.

Kiti skaitiniai: Kol 1, 24–28; Ps 40

Evangelijos skaitinį komentuoja s. Renata Vanagaitė SSC

Jėzus išsiunčia mokinius pirma savęs, tarsi publikos „ apšildymui“.

Jiems tenka svarbus uždavinys – „Jono Krikštytojo“ misija – nutiesti Dievui kelią, kuriuo Jis ateis į jų gyvenimus. „Keliaukite. Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų“.

Dievo Žodis pilnas sprendimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nelogiški ir pražūtingi. Jėzus vakar ir šiandien siunčia dovydus prieš galijotus. Jų pergalė yra logiškai nepaaiškinama, bet tikra. Tai Šventosios Dvasios ginklų kariuomenė.

„Nesineškite nei piniginės, nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite“.

Viešpaties nurodymas neapsikrauti net būtiniausių daiktų krepšiu varginančioje kelionėje pėsčiomis iš miesto į miestą reiškia kvietimą besąlygiškam pasitikėjimui. Juk pats Dangiškasis Tėvas apsiima administratoriaus ir rūpintojėlio pareigas. Jis maitina ne tik lauko žvirblius, bet ir savo vaikus – pasiuntinius, nešančius Dievo Žodį miestams ir kaimams.

Sutelktumas prieš svarbią misiją – būtinas etapas. Tai laikas, kai mintys ilsisi maldoje, kai leidžiame Šventajai Dvasiai mus pripildyti ir paruošti, ką ir kaip kiekvienoje situacijoje turėsime liudyti.

Jėzus siunčia mus kaip Ramybės nešėjus. Ne veltui Serafimas Sarovietis yra pasakęs: „Prisijaukink Ramybės Dvasią, ir aplink tave išsigelbės tūkstančiai.“ Mūsų Viešpats yra Ramybės Dievas. Pranašų knygose skaitome, jog Jis ateina „kaip švelnus tylos dvelksmas“. Įėjus į vidinę Maldos Ramybę, pailsėsime nuo kasdienybės sukrėtimų ir suvoksime, kokius sprendimus turime įgyvendinti, kad visiems sutiktiesiems mūsų gyvenime spindėtų žodžiai: „Jums prisiartino Dievo karalystė“.

Bernardinai.lt