Sausio 25 buvo paskelbta Benedikto XVI Žinia Pasaulinei misijų dienai, kuri minima priešpaskutinį spalio sekmadienį. Šiais metais tai bus spalio 21 diena, praneša Vatikano radijas.

Žinioje popiežius priminė kelias aplinkybės, dėl kurių Pasaulinė misijų diena įgyja papildomą reikšmę: šiemet minime Vatikano II Susirinkimo dekreto „Ad gentes“ 50-metį, Tikėjimo metų atidarymą, Vyskupų Sinodą naujajam evangelizavimui – visa tai patvirtina Bažnyčios valią su didesne drąsa ir uolumu įsipareigoti misijose, kad Evangelija pasklistų iki žemės pakraščių.

Vatikano II Susirinkimas, kuriame pirmą sykį dalyvavo toks didelis skaičius ganytojų iš visų pasaulio kontinentų, iš visų pasaulio kampelių, iš jaunų Bažnyčių ar nekrikščioniškų visuomenių, tapo šviesiu Bažnyčios visuotinumo ženklu ir tuo pat metu patvirtinimu, kad evangelizacija priklauso Bažnyčios prigimčiai.

Bažnyčios misionieriškos prigimties suvokimas šiandien nėra sumenkęs, greičiau priešingai, giliai teologiškai ir sielovadiškai apmąstytas bei iš naujo pabrėžiamas, mat didėja skaičius tų, kurie dar nepažino Kristaus.

Negalime likti pasyvūs, galvodami apie milijonus mūsų brolių ir seserų, taip pat atpirktų Kristaus krauju, tačiau gyvenančių be Dievo meilės pažinimo, – savo pirmtako palaimintojo Jono Pauliaus II žodžius iš enciklikos „Redemptoris missio“ priminė Benediktas XVI. Misija nėra pasirinktinis dalykas Bažnyčios gyvenime, bet pareiga. Kristaus skelbimas yra būtinas, nepakeičiamas, unikalus.

Toks skelbimas, primena Šventasis Tėvas, yra visų Dievo Tautos narių – kunigų, vienuolių, pasauliečių, bet ypač vyskupų pareiga. Jie yra tiesioginiai atsakingi už evangelizavimą ir kaip vyskupų kolegijos nariai, ir kaip paskirų Bažnyčių ganytojai.

Pasak Benedikto XVI, įgaliojimo vyskupui skelbti Evangeliją neišsemia dėmesys jo rūpesčiui patikėtai Dievo Tautos daliai, kelių kunigų ar pasauliečių pasiuntimas į misijas. Evangelizavimo nuostata turi persmelkti visą paskiros Bažnyčios gyvenimą, visą jos būtį ir veikimą, adekvačiai reaguojant į besikeičiantį pasaulį.

Ir šiandien misija „ad gentes“ turi būti kiekvienos bažnytinės veiklos nuolatinis horizontas ir paradigma, nes pati Bažnyčios tapatybė yra sudaryta iš tikėjimo į Dievo Slėpinį, kuris dėl mūsų išgelbėjimo buvo apreikštas Kristuje, ir misijos jį liudyti ir skelbti iki pat jo sugrįžimo.

Nekantrumas skelbti Kristų pastūmėja apžvelgti istoriją, kad suprastume žmonijos viltis, lūkesčius ir problemas, kurias Kristus turi išgydyti, išgryninti ir pripildyti savo buvimo. Jo Žinia yra visada aktuali, glūdi istorijos šerdyje ir visada yra pajėgi atsakyti į patį giliausią kiekvieno žmogaus nerimą. Tačiau tam, pabrėžė Šventasis Tėvas, reikia atnaujinto asmeninio ir bendruomeninio Jėzaus Kristaus Evangelijos priėmimo.

Besikeičiantis pasaulis, dabartinė tikėjimo krizė kelia naujų reikalavimų evangelizavimui, tačiau jo turinys tas pats: už pasaulio išgelbėjimą mirusio ir prisikėlusio Kristaus skelbimas; skelbimas kiekvienam vyrui ir moteriai absoliučios ir visiškos Dievo meilės, kuri pasiekė viršūnę pasiuntus viengimį ir amžiną Sūnų, Viešpatį Jėzų, kuris nepasididžiavo priimti mūsų žmogiškos prigimties skurdą, ją mylėdamas ir atpirkdamas iš nuodėmės ir mirties per savęs atidavimą ant kryžiaus.

Skelbimas tampa meile artimui, savo Žinios pasaulinei misijų dienai pabaigoje rašo popiežius, iliustruodamas savo teiginį plačia misionierių veikla – tai pagalba artimui, pagalba teisingumui, švietimas ir medicininė pagalba atokiausiuose užkampiuose, vystymosi rėmimas, konfliktų ir susiskaldymų gydymas.