Kadras iš J. Tati filmo „Pono Julo atostogos“. © Les Films de Mon Oncle

Frankofoniškų filmų festivalis „Žiemos ekranai“ šiemet jau septintąjį kartą į sales kviečia gero kino mėgėjus visoje Lietuvoje. Didžiosios ir mažosios iliuzijos – tokia tema sujungia vienuolika pagrindinės programos filmų, dvi retrospektyvas ir specialius seansus, skirtus trumpametražiams bei eksperimentiniams filmukams.

Dvi retrospektyvoms – iškiliausiems prancūzų komikams

„Žiemos ekranai“ šiemet daug dėmesio skiria seniesiems prancūzų komikų filmams – Pierre Étaix ir Jacques Tati. Juokaujama, kad būtent jie yra paskutiniai tikrojo komiško kino kūrėjai Europoje.

Abu režisieriai į kiną atėjo iš scenos: P. Étaix – klounas, atėjęs iš cirko scenos, J. Tati – komikas, pradėjęs nuo pantomimos.

„Žiemos ekranų“ kuratorė Austė Zdančiūtė. Zenekos nuotrauka

Kaip pasakoja festivalio kuratorė Austė Zdančiūtė, P. Étaix buvo tam tikru atžvilgiu J. Tati mokinys, todėl tiek režisieriai, tiek retrospektyvos labai susijusios – ir nors jų filmai atrodo skirtingi, panašumų taip pat nemažai, nes abu kūrėjai atėję iš prancūziškos komedijos – filmai tylūs, kalbama minimaliai, abu režisieriai patys vaidina savo filmuose.

J. Tati galbūt labiau preciziškesnis kaip režisierius, jo filmai kuriami ilgai, kiekviena detalė rimtai apgalvota, kaip kad filmui „Pramogų metas“ buvo specialiai sukurtas atskiras miestelis. P. Étaix filmuose pagrindinis dėmesys išlieka teatrui, klounams, kurie – ir linksmi, ir tragiški. Retrospektyvos vėlgi kalba apie kino ir gyvenimo iliuzijas: didžiosios iliuzijos gali ir žlugti, bet mažosios bus visada tos, kurios padės gyventi.

P. Étaix: „Žaviausia tai, kad šeštą dešimtį skaičiuojančios kino juostos dar įdomios žiūrovui“

„Žiemos ekranus“ šiemet atidarė vienos iš retrospektyvų autorius ir prancūzų kino klasikas Pierre‘as Etaixas. „Labai džiaugiamės Pierre’o Etaixo vizitu Vilniuje. „Žiemos ekranams“ garbė, kad jis paskelbė festivalį atidarytą, o žiūrovai pagaliau turėjo progą susipažinti su dar gyvu klasiku, su kuriuo Lietuvos žiūrovai taip ir nebuvo plačiau supažindinti“, – sakė festivalio koordinatorė A. Zdančiūtė.

Režisierius Pierre‘as Etaixas. „Žiemos ekranų“ nuotr.

Jos teigimu, retrsopektyvą smagu pristatyti ne tik kaip reikšmingą indėlį komedijos žanrui, bet ir kaip režisieriaus asmeninę pergalę. Nors kadaise režisieriaus juostos buvo labai vertinamos, jos ilgai dūlėjo užmaršty dėl nesutarimų su prodiuserine kompanija, pasisavinusia Etaixo filmų autorines teises. Vis dėlto autorius atkakliai kovojo dėl savo kūrinių ir už teisybę, 2010 m. jis atgavo autorines teises. Tuomet kino juostos buvo kruopščiai restauruotos ir šiuo metu įgavusios antrąjį kvėpavimą keliauja po pasaulį.

Kaip pasakojo pats P. Etaixas, apie režisieriaus kelią niekada nesvajojo. „Visada maniau, kad gyvenimą siesiu su cirku, klounais. Bet kartą supratau, jog mano sumanymams įgyvendinti cirko nebepakanka, kad tai galima padaryti tik kino priemonėmis. Tuomet pradėjau kurti filmus.“

Režisierius pripažino besižavintis tuo, kad šeštą dešimtį skaičiuojantys nespalvoti komiški filmai tebeįdomūs šiuolaikiniam žiūrovui. „Kai filmus kūrėme, siekėme prajuokinti to meto žmones, todėl dėl ateities visada jaučiau nerimą. Ir dabar matydamas besijuokiančius žmones be galo džiaugiuosi“, – sakė P. Etaixas.

Kaip ir Tati, Etaixas savo filmuose vaidina pagrindinį personažą. Buržua šeimos atstovas, turtingas, elegantiškas, pasitempęs, rankoje – skėtis, madingas, skrybėlėtas, gerų manierų, bet... nelabai vikrus, ypač sunkiai bendraujantis su moterimis. Jo gyvenime viskas sudėliota į lentynėles, ir šiukštu čia kažką keisti. Pats autorius nuolat kažką keitė, ieškojo savo kelio. Pasitraukęs iš kino jis grįžo į cirką, prisipažindamas, kad būti klounu – jo tikrasis pašaukimas.

J. Tati juostos tebestebina kosminiu išradingumu

Vienas žymiausių ir galbūt didžiausio pripažinimo užsienyje sulaukęs prancūzų komikas Jacques‘as Tati per keturiasdešimties metų karjerą kine sukūrė 6 pilnametražius ir 3 trumpametražius filmus. Nors ir nedidelis, šis palikimas neįkainojamas. Su juo išaugo ne viena kino mėgėjų ir kūrėjų karta.

Režisierius Jacques Tati. © Les Films de Mon Oncle

Vilniuje viešėjęs Pierre Etaix pasakojo, kad J. Tati realiame gyvenime buvo labai juokingas žmogus, bet filmavimo aikštelėje niekad nesišypsodavo. Režisierius buvo nepaprastai preciziškas – veiksmas vienu metu vyksta keliose kadro vietose, todėl žiūrovas vos spėja viską sužiūrėti. J. Tati nuolat tobulindavo savo filmus – kas dešimt metų juos permontuodavo, norėjo pasivyti modernius laikus. Šiandien J. Tati kinas nesensta ir vis dar stebina kosminiu išradingumu.

Tati pakviečia mus pasinerti į labai kruopščiai sukurtą pasaulį. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad čia karaliauja chaosas, iš tiesų viskas iki menkiausios detalės apgalvota.

Didelį dėmesį J. Tati skyrė garsui – tiksliai žinojo, kaip turi skambėti kiekviena filmo detalė, praleisdavo valandų valandas įrašinėdamas plyštančių kelnių garsą. Tati filmuose vyrauja amžina nostalgija tikriems dalykams, kurie suteikia žmogui dvasinį peną. Režisierius kritikuoja Vakarų pasaulį dėl materializmo manijos, jis parodo, kad žmogus tampa vis nereikšmingesniu sraigteliu, naujosioms technologijoms užkariaujant pasaulį.

J. Tati pats vaidina savo filmų pagrindinį veikėją. Jis sukūrė ir žymųjį poną Julo, pirmąkart pasirodžiusį juostoje „Pono Julo atostogos“. Šis ilgšis su varpelio formos apsiaustu, pypke lūpų kamputyje, sumaigyta skrybėle ir skėčiu buvo iškart pamiltas žiūrovų.

O smagiausia turbūt tai, kad šios senutėlės nespalvotos prancūziško kino juostos – tiek J. Tati, tiek P. Étaix – ir šiandien mėgstamos žiūrovų. Filmai sėkmingai keliauja po pasaulį, kino salės pilnos žmonių ir jau šeštą dešimtį skaičiuojantys pokštai ekrane, kaip rodo nuo juoko ašarojančios akys ir už pilvų besigriebiantys žiūrovai, puikiai suprantami ir šiuolaikiniam kino mėgėjui.

Šį savaitgalį „Žiemos ekranai“ palieka sostinę ir keliauja į kitus Lietuvos miestus. Daugiau informacijos www.ziemosekranai.lt

Parengė Akvilė Adomaitytė