„Dievo negalima ištirti, bet Jį galima pažinti per kito žmogaus širdį“, – taip sausio pradžioje vykusį susitikimą su vilniečiais Šv. Jonų bažnyčioje pradėjo kun. Hermanas Šulcas, kaip ir kasmet, gruodžio pabaigoje–sausio pradžioje viešėjęs Lietuvoje su grupele ruandiečių jaunimo. Kunigas nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be Ruandos – šioje gražioje šalyje jis darbuojasi jau 34 metus.

Pats kunigas yra pergyvenęs ne vieną karą,  vaikystėje patyręs artimo žmogaus netektį – per Antrąjį pasaulinį karą, besitraukiant iš Lietuvos, žuvo jo tėvas, vėliau su mama ir broliu teko gyventi pabėgėlių stovykloje Vokietijoje ir kęsti nepriteklius. Tad nuo mažens žinodamas, ką reiškia sunki pabėgėlių ir  karo nuskriaustų žmonių bei neturtingųjų dalia, jis pašventė savo gyvenimą panašaus likimo vaikams gelbėti, būti su tais skriaudžiamaisiais ir kenčiančiaisiais ne dėl jų kaltės. 

Kelias į kunigystę

Kunigas pasakoja, jog vaikystėje buvęs išdykęs ir negalvojęs tapti dvasininku. Netgi manęs, kad kunigo akiratis gana ribotas. Mokyklos laikais, keliems jo bičiuliams išvykus mokytis į Romą, ir jį pasiekė žinia, kad labai gerai jiems ten: kunigai su jais eina pasivaikščioti, žaidžia futbolą, o mokytis daug nereikia. „Aš pagalvojau: man tinka toks gyvenimas, ir parašiau laišką į tą progimnaziją. Po mėnesio gavau atsakymą, kad reikia kapeliono rekomendacijos. O šviesaus atminimo kapelionas A. Paškus sako: „Šulcai, tai kad nematau tavęs Mišiose“. Pradėjau lankyti Mišias ir kartą per savaitę valyti kapeliono dviratį“. Po metų, gavęs rekomendaciją, jis išvyko į Italiją.

Sekė studijų metai Romoje, Popiežiškajame saleziečių universitete; tapo saleziečiu, o vėliau atėjo laikas pasirinkti, kur tęsti savo, kaip dvasininko, veiklą. Iš pradžių išvyko į San Paulą Brazilijoje, po keleto metų – į Ruandą. Kodėl Ruanda? „Kolegos patarė – jei nori būti ten, kur iš tiesų daug vargo ir skurdo, kur sunkiausia, – keliauk į Ruandą. Dar galėjau pasirinkti tarp Indijos ir Haičio, bet  pasirinkau Ruandą, kur žmonėms iš tiesų labiausiai reikėjo pagalbos. Po daugybės mane užgrūdinusių skaudžių išgyvenimų, nusprendžiau pašvęsti gyvenimą tiems, kurie kenčia ir kurie nuskriausti be savo kaltės“, – sako kunigas H. Šulcas.  

Jaunimo sodyba Ruandoje - praradimai ir sugrįžimai

Kaip pasakoja kunigas H. Šulcas, atvykęs į Ruandą ir pamatęs čia gyvenančių žmonių vargą bei neturtą, jis suprato: „Jei noriu šiems žmonėms kalbėti apie Dievą, turiu būti kaip jie, padėti jiems gyventi ir išgyventi. Mintyse skambėjo šv. apaštalo Pauliaus, pirmojo misionieriaus, žodžiai: „Visiems tapau viskuo.“ Kunigas sako Afrikos vaikams tapęs tėvu ir motina, dalijęs jiems vaistų ir meilę, maitinęs juos ir gydęs. Jis dalijosi žmogiškumu, brolybe, solidarumu, savimi.

Jaunimo sodybą kunigas pradėjo kurti 1982 m. Valdžia davė tuščią sklypą, kuriame augo keli medeliai. Jis pats neturėjo nieko, ir viską teko pradėti nuo nulio.  Pradžioje priimdavo tik jau paaugusius, dirbti galinčius berniukus. 1994-aisiais Ruandoje vykstant siaubingam genocidui, kai, dirbtinai sukiršinus dvi vietines gentis, per 100 dienų buvo nužudyta apie 1 mln. žmonių, jo įkurta jaunimo sodyba buvo suniokota, vaikai – išžudyti – iš 120 liko 12. Kunigui vos per plauką pavyko išvengti mirties – kai į jo globojamą sodybą įsiveržė ginkluoti užpuolikai, jis buvo išvykęs. Teko slapstytis savanoje, kol galiausiai  jį išgelbėjo Jungtinių Tautų kariai, išveždami jį tanku.

Tai buvo vienas  tragiškiausių misionieriaus gyvenimo periodų. Kodėl Dievas leidžia tokiems dalykams nutikti? Kokia prasmė po viso to gyventi? Tokie ir panašūs klausimai nedavė ramybės, tačiau padėjo išgyventi ta mintis, kad tais likusiais gyvais vaikais, o ir visais kitais našlaičiais – nepasirūpins niekas, jei ne jis. „Jie norėjo gyventi. Tie vaikai nieko neturėjo...“ Tai paskatino ir grįžti, ir pradėti viską iš naujo. „Mačiau, kad jų skausmas buvo didesnis už mano. Tai man suteikė jėgų gyventi toliau ir jais rūpintis“, – sakė misionierius.  

Dabar Jaunimo sodyboje namus bei Dievo meilę randa ir berniukai, ir mergaitės. Jis pasakojo, kad dauguma tų,  kuriuos jis šią žiemą atsivežė į Lietuvą, yra „privilegijuoti“, - gyvendami jaunimo sodyboje jie turi lovą, paklodę, maistą, lanko mokyklą. Tris kartus per dieną gali valgyti.  Aplink yra pilna vaikučių, kurie valgo vienąkart per dieną, yra senyvų žmonių, kurie tris ar keturias dienas kartais nevalgo, nes neturi iš ko. Dar ir dabar sunku patikėti Ruandos skurdu.

Ko galime išmokti iš afrikiečių?

Tie, kurie pagyvena Afrikoje ar pažįsta daugiau žmonių iš šio žemyno, sutartinai mini kelis juos apibūdinančius bruožus – optimizmą ir džiaugsmą. Džiaugsmas tarsi užkoduotas jų kraujyje. Atrodytų, iš kur tas džiaugsmas, jei Juodąjį žemyną nuolat drasko karai ir siaubia nepritekliai? Tačiau ir kun. H. Šulcas patvirtina – lyginant Afriką ir Europą, pirmiausia į akis krenta šis labai ryškus skirtumas. „Ruandos žmonės yra tokie, kokie buvo lietuviai man atvykus į Lietuvą 1991 m. Tuomet visi buvo kitiems atidūs ir draugiški, šypsojosi, buvo malonūs ir atrodė lyg vienos šeimos nariai.  Galėjai kiekvieną žmogų užkalbinti lyg brolį ar seserį, bet tai dingo, ir to labiausiai trūksta". Dabar žmonės Lietuvoje pasidarė susvetimėję ir liūdni. Tas pat pasakytina apie visą Europą. Kiekvieną kartą sugrįžus į Senąjį žemyną jam krenta į akis  žmonių liūdnumas: „Žiūriu ir galvoju: kas ne taip?  Žiūri taip suniurę, atrodo, lyg būtų visi primušti. Lietuvoje tas pat. Klausiu savęs: ko jiems čia trūksta? 

Iš afrikiečių mes galėtume pasimokyti bičiuliškumo, solidarumo, artimųjų tarpusavio ryšių palaikymo, svarbaus bendruomenės vaidmens“,  – sako kunigas. Nors Afrikoje žmonės daug ko neturi, jiems netrūksta linksmos nuotaikos, jie nestokoja giedros ramybės – tai didelė vertybė. Jų gyvenimas dažnai labai ribotas ir sunkus materialiai, tačiau jie išgyvena problemas su giedrumu, o ne piktumu. Ir tai, anot kunigo, pagrindinis skirtumas tarp Europos ir Afrikos.

Afrikiečiai džiaugiasi kad ir mažiausiu dalyku. „Kartą besikalbant su jaunimu prasidėjo kalba apie mirtį. Jie taip spontaniškai paklausė: „Negi tu, kunige, bijai mirti“. Nenoriu tuo pasakyti, kad jie nebijo mirti, bet jie priima tai labai natūraliai. Laidoja mirusiuosius šalia savo laukų, trobų, sakydami, kad mirusysis gyvena tarp mūsų, – pasakojo kunigas.

Misionierius sakė, kad, kai jis pavargsta, nori dvasiškai atsigauti ar ieško pedagoginio įkvėpimo, keliauja su mokiniais po kaimus. „Gyvename primityviomis sąlygomis kartu su pačiais vargingiausiais. Nepaisant didžiulio dabartinio Afrikos skurdo, jie jaučiasi laimingi. Jų linksmumas plaukia iš pačių širdies gelmių. Duodu jiems vaistų, truputį pinigėlių, kad galėtų nusipirkti cukraus ar degtukų ar dar ko nors, ir dar duodu cigarą. Jie ateina basi, susėda aplink palapinę ir atrodo tokie laimingi, lyg pasaulyje nebūtų daugiau problemų. Mane žavi jų laimės nuostata, jų  pasitikėjimas gyvenimu, nuoširdus, nedirbtinis giedrumas, nepaisant to fakto, kad nieko neturi“, – pasakojo kun. H. Šulcas.

Tai yra gražioji Afrikos pusė, tačiau žinome, kad yra ir kita, ne tokia šviesi. Tai sukčiavimai, karai, vagystės.  Deja, neretai tai yra kolonializmo pasekmės, kai buvo žiauriai elgiamasi su vietiniais Afrikos gyventojais. Ir dabar kai kurios grupuotės kiršina fanatikus, bet dauguma žmonių nori gyventi ramiai ir taikiai.

Misionierystė

Kartą teko girdėti vieno italų misionieriaus  pasidalinimą sava patirtimi, kad jis į Afriką vykęs su iliuzija atversti vietinių ir atnešti civilizaciją, tikėjimą ir mokslo šviesą, o paskui jam pačiam viskas apsivertė – jis suprato, kad ne vakariečiai turi juos atversti, primesti savo kultūrą, bet greičiau jau mokytis iš jų. Kunigas H. Šulcas atitarė, kad, norint kalbėti žmonėms apie Dievą, reikia būti su jais visur. Jis sakė, jog iš mažų neturtingųjų gauna vidinės jėgos, bendraudamas su jais randa gyvenimo prasmę. „Gerai tas misionierius ir pasakė – reikia su jais iš tiesų būti, visą savo esybę atiduoti. Jaunimas labai nuliūstų, jei pasakyčiau, „kad daugiau neatvažiuoju pas jus, žinokitės patys“. Ir čia ne tik dėl to fakto, kad gyvena kartu su jais, - jis gyvena dėl jų.  Nes atvažiuoja savanorių, pabūna keletą mėnesių. Misionierius sako, kad ruandiečiai myli juos, gerbia, bet tai tik yra viso labo keletas mėnesių, o „kitas dalykas yra, kai gyveni su jais ilgai, tada jie sako – tas žmogus gyvena dėl mūsų. Ne tik kad čia gyvena, bet gyvena dėl mūsų. Tai yra didelis skirtumas. Tokioje šviesoje reikėtų žvelgti ir į kunigišką tarnystę, nes kartais į celibatą neigiamai žiūrima. O iš tiesų celibatas reiškia galimybę save dovanoti. Tas žavi ir jauną žmogų", - dalijosi mintimis kunigas.

Ruandiečiai Lietuvoje

Spaudoje teko skaityti, kaip kunigas H. Šulcas citavo pažįstamų reakciją – negi vešite tuos  juodaodžius į Lietuvą? Tai kaip visgi sutinka juos lietuviai? Anot kunigo, lietuviai ruandiečius priima labai svetingai, jis turįs tik teigiamų patirčių. Lietuvoje nemažai ir juodaodžių apsigyvenę, ir mišrių šeimų sukurta. „Aš ir mano jaunimas nuolat sulaukiame kvietimų apsilankyti. Būtume galėję dar mėnesį čia būti – tiek esame visur kviečiami, tik kad laiko nebėra. Ruandiečiai yra labai paprasti žmonės, bet jie perduoda dalelę tos sveikos, giedros savo kultūros Lietuvos žmonėms", - sakė kunigas.

Jo nuomone, tie pavieniai aršūs pasisakymai daug triukšmo kėlė Amerikoje, kur žmonės galbūt nemažai nuo juodaodžių yra nukentėję, būdami Jungtinėse Valstijose, ir jų nemėgsta. Tačiau reikia nepamiršti istorinio tos šalies konteksto, kaip jie buvo vergai, nesiskaitoma su jais, todėl ir rezultatas dabar toks.  Bet lietuviai juodaodžius priima labai nuoširdžiai. Yra šeimų, įsivaikinusių vaikus nuotoliniu būdu, per mėnesį vieno vaikučio išlaikymui skirdami reikiamus 20 eurų. Kunigo gobojamoje sodyboje iš viso gyvena 600 vaikų. Daug lietuvių prisideda ne tik prie jų išlaikymo, bet ir, pvz., surengė šių jaunųjų ruandienčių kelionę iš Ruandos į Lietuvą. „Toks dosnumas mane stebina“, –  sakė kunigas.

Apie savanorystę

Kunigas pasakojo, kad vis daugiau žmonių pajunta norą padėti afrikiečiams. Jie tarsi pasąmoningai ieško ir tikrųjų vertybių, atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus. Jiems norisi pamatyti aplinką, kur gyvenimas pagrįstas ne pinigais, o vertybėmis, ir žmogus žmogų vertina, jaučia pagarbą. „Ten gyvena pavydėtino sielos giedrumo žmonės, nors jie ir baisiai neturtingi, – sako kun. H. Šulcas.

Tiems, kurie norėtų savanoriauti Afrikoje, kunigas sako, jog labai svarbi motyvacija. Pasak jo, Afrikoje išbūti sunku, todėl turi gerai žinoti, ko ten važiuoji, kitaip tai bus tik tuščias pasivažinėjimas. Kunigas H. Šulcas kviečia atvykti tuos, kurie gali ko nors išmokyti vaikus – amatų, maisto gaminimo ir pan., kas galėtų jaunuoliams padėti ateityje rasti darbą.

Užrašė Dalia Žemaitytė