Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio gimimo Dangui diena (jis Viešpatyje ramiai užgeso 1927 metų sausio 27-ąją) ir jo garbei 2012 metų paskyrimas mus skatina iš naujo dvasiniu žvilgsniu pažvelgti į šią plačios širdies ir universalios krikščioniškos mąstysenos asmenybę. Plati žmogaus širdis – tai iki neišmatuojamų tolybių dieviškoms tiesoms atsivėrusi širdis (2 Kor 6, 13), kuri visada pasirengusi priimti net mažiausią Šventosios Dvasios dvelkimą, inspiruojantį nuolat „atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje“ (Ef 4, 23). Tik Kristaus Širdžiai visiškai pasiaukojusi žmogaus širdis gali tapti degančiu fakelu.

Plačiai žinomi pal. Jurgio Matulaičio žodžiai: „Duok, Dieve, kad sudegčiau kaip žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai“, nebuvo skubotai ištarti, bet priešingai – paliudyti viso jo gyvenimo darbais.   

Nors 1871 metais gimęs Lūginės kaime (Marijampolės sav.) Jurgiukas (taip jį vadino namiškiai) buvo lydimas jį mylinčių tėvų – ūkininko Andriaus ir Emilijos – dėmesingo žvilgsnio, tačiau viskas pradėjo keistis, kai ankstyvoje vaikystėje neteko abiejų tėvų (jie mirė dėl ligų).

Vos dešimties metų sulaukęs Jurgis turėjo daugiau dirbti šeimos ūkyje nei ruošti pamokas. O pradėjusi šlubčioti jo koja (įsimetė kaulų džiova) buvo tik pradžia įvairių išbandymų, kuriuos jam Dievo Apvaizda išankstiniu numatymu leido patirti, idant būtų užgrūdintas dorybėse, ir ne tik kaip Kristaus karys, aukštai iškėlęs, neštų Dievo žodžio vėliavą, bet ir dėl Jo bei Evangelijos patirtų persekiojimus.

Vėliau mokydamasis Kelcų ir Varšuvos kunigų seminarijose ir Petrapilio akademijoje 1898 metais įšventintas kunigu, o 1918 metais konsekruotas vyskupu, pal. Jurgis vadovavosi nuolankumo, klusnumo, tikėjimo bei meilės principais. Jis apie save taip rašė: Bučiuoju Tavo Apvaizdos ranką, pilnai ir visiškai atsiduodu Tau, Viešpatie, mane vesti. Dangiškasis Tėve, daryk su manimi kaip tinkamas (...). Štai aš Tavo tarnas: siųsk mane, kur nori. Kaip kūdikis puolu Tavo prieglobstin: nešk mane.   
Iki širdies gelmių užsiangažavimas Kristumi, pal. Jurgį Matulaitį, nepaisant silpnos sveikatos, kvietė drąsiai prisiimti visas pareigas ir tapti visų – jį girdinčių ir matančių žmonių – tikruoju dvasios rūpintojėliu. Vyskupo Jurgio Matulaičio ingreso pamokslas, pasakytas Vilniaus katedroje 1918 metų gruodžio 8 dieną, buvo didžiojo pasiryžimo tapti visiems viskuo kulminacinis momentas: Rūpinsiuosi, kaip Kristus, globoti visus, būti visiems visu kuo. Dėl tiesos esu pasiryžęs guldyti galvą. Noriu jums būti ne kuo kitu, bet kaip tik tėvu ir ganytoju, Kristaus sekėju. Mano darbo dirva – Kristaus Karalija (kovojanti Bažnyčia); mano partija Kristus.

Tikiuosi, kad Dievo Malonė bus su manim ir tinkamai kreips visus mano žingsnius. Pal. Jurgio Matulaičio kvietimas išnaudoti visas galimybes skelbiant Dievo žodį nepraranda aktualumo ir šiandien: Jei vienos durys uždarytos, kitas sau prasiręskime; jei vienas langas užkimštas ir užkaltas, kitas sau darykimės, kad šviesa įeitų (...). Jei iš kur mus varo per vienas duris, grįžkime per kitas, kad ir užpakalines, jei to reikalauja Kristaus didesnė garbė ir Jo Bažnyčios didesnė nauda.

Mėnesį prieš savo mirtį pal. Jurgis šitaip kalbėjo jaunimui: Dideli veikalai negema be aukos ir kentėjimų, be pasiaukojimo ir kantrybės, be meilės. Prisiminkime sau brangiausiąjį pavyzdį Kristų. Jis pirmas yra to idealo auka. Jis sudegė to idealo liepsnose ant Kalvarijos kalno.

Pal. Jurgis Matulaitis savo neužmirštamu bei asmeniniu pavyzdžiu ir šiandien mums skelbia Gerąją Naujieną: „Rikiuokitės ir kasdien pasišvęskite Dievui, nenuilstamai malda ir gerumo darbais padėkite vieni kitiems siekti galutinio tikslo aukštybėse, ir tada jūs įvykdysite Jo valią iki galo.“