2012 m. gegužės 27 d., sekmadienis

Šv. Tomas Akvinietis, kunigas, Bažnyčios mokytojas Mk 4, 35–40 „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?“

2012-01-28
Rubrikose: Religija » Evangelijos komentaras 

Vieną vakarą Jėzus tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys.

Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį, taip kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvio. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.

O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?“ Juos pagavo didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas jis toksai? Net vėjas ir ežeras jo klauso!“

Kiti skaitiniai: 2 Sam 12, 1–7a. 10–17; Ps 51


Evangelijos skaitinį komentuoja s. Renata Vanagaitė SSC

Evangelijos tekstas nukelia mus į gamtą. Audringi vandenys ir vėjų smarkumas bandys palaužti Jėzaus mokinių pasitikėjimą.

Išties, kam yra tekę išgyventi audrą jūroje, galės įsivaizduoti, ką tuomet išgyvena žmogus – maža silpna gyvybė galingų įniršusių vandenų gniaužtuose. Juolab kad buvo kiti laikai, ir mokiniai ežere plaukiojo ne kruizu, o valtimi, kur reikėjo daug fizinės jėgos – irklais atmušti bangas, iš šonų bandančias apversti valtį. Gelbėjimo liemenių bei šalmų taip pat neturėjo. Tačiau turėjo galingą Ambasadorių laivybos reikaluose – Dievo Sūnų Jėzų. Neįtikėtina, tačiau Jėzus tokioj košmariškoj audroje miegojo, tarsi bandydamas jų pasitikėjimą.

Keli Jėzaus žodžiai – ir vandenys rimsta, vėjas nutyla. Priblokšti to, kas ką tik įvyko. Mokiniai šnabžda: „Kas gi Jis toksai?“

Dievo galybė – paliečianti, pritrenkianti, nustebinanti. Išvydus Dievo darbus, norisi Jį šlovinti visais įmanomais būdais. Tačiau vienintelė sąlyga, kad Jo galia pasireikštų mūsų valandose – pasitikėjimas. Jei kviečiame Jį į kiekvieną neišsprendžiamą situaciją pasitikėdami, Jis ateina ir viską pakreipia taip, kaip niekas nebuvo sugalvojęs. Jei pakviečiame Jį į savo širdį, kažkas naujo pradeda vykti mūsų gyvenime, nepaisant nepakeliamų problemų.

Jis yra didžioji krikščionio Viltis kiekvieną akimirką.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 > »
Tianshan 2012-01-29 19:12

O vat jūs, Antanai, neteisingai mąstote. Dievą REIKIA garbinti ir šlovinti, nes taip parašyta Šventuose raštuose, kurių jūs, gaila, neskaitėte... o tarnauti - broliams.

Ir žmogus nėra dievas, kaip teigiate, nes yra tik Vienas Dievas - Dangaus kareivijų Viešpats. Skaitant Bibliją praeina visokie njūeidžiniai išsigalvojimai.

antanas 2012-01-29 00:32

Hiperbolei

Teisingai mąstote. Dievui reikia tarnauti,o ne garbinti. Kai Jį garbiname ir pasireiškia mūsų Ego.

hiperbole 2012-01-29 00:14

Antanai ir man buna "dienu"kada as tiks laimingas ir puikiai jauciuosi-tadar mano tikejimas atrodo tuoj "kalnus"prades vartyti,bet ar tai nera vien tik mano "EGO".Jei noriu su tuo tikejimu tarnauti kitam,kitokiam galbut tadar jis ir pakelia mane ir mano "tikejima" AUKSCIAU?

antanas 2012-01-28 22:27

Gintaras1 "tada jis pamažu ima krutėti..."

Gero viskio litras tą kalną nuplautų į pragarus!

gintaras1 2012-01-28 22:08

Beje, dar dėl to kalno, kuris guli žmogaus širdyje, tai jam pajudinti reikia ne garstyčios grūdelio, o geros saujos garstyčių su druska, tada jis pamažu ima krutėti...

gintaras1 2012-01-28 22:04

Hmm... Kalnus kilnoti. Bet gerbiamas Antanai, ar kam nors to reikia, kalnus kilnoti. Tu gatvėje paklausk pirmo sutikti žmogaus - ko tau reikia iš Dievo. Esu tikras, kad atsakymas bus - NIEKO MAN IŠ JO NEREIKIA. Todėl ir turime, ką turime, t.y. nieko ir neturime, tik vargus, skurdą ir nepriteklius. O jeigu jau kalbėti apie kalnus, tai didžiausias kalnas yra ant žmogaus širdies, kuris ten guli taip tvirtai, kad be gero tikėjimo jo iš vietos nepajudinti...

antanas 2012-01-28 22:03

Nebijau pasakyti, kad aš ir Dievas esame viena, nes tuom tikiu.

„Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?“

hiperbole 2012-01-28 21:49

Na Antanai nezadek to ko negali duoti,vienas dievas duoda.Antra,kadangi Jis yra Tevas tai jis neturetu tau duoti visko ko uzsigeisi(degtukus,peili)-nes budamas mazas"dvasiniame amziuje"gali ka nors "supleskinti ar "padurti":)

hiperbole 2012-01-28 21:45

Ne visai sutinku su jumis roma.Jis parase daug puikiu veikalu ir tai gali pripazinti ne vienas skaitantis.As manau Tomas (apsviestas Begalines Dievo sviesos )pamate,jog lyginant su Jo Ismintimi jo rasyba yra "siaudai".O mums paparastiems reikia Dievo pastatytu mokytoju.

Gertruda 2012-01-28 21:20

>antanui>gintarui1 Mes esam dievai, bet to nežinom???? Nesiklaidinkit! Mes esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, esame KŪRINIAI.

« < 1 - 2 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (17)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

Dienos mintis baneris

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Vyskupas Mindaugas Sabutis

Nors gal norėtume efektingo ir įspūdingo Dvasios pasireiškimo mūsų gyvenime, žinome, kad šios didžios Dovanos Bažnyčiai veikimas dažniausiai pasireiškia tyloje ir ramybėje. Kiekvienas krikščionis yra Sekminių liudininkas ir dalyvis.

Brabander

Galvojome, kaip pranciškonams įsitraukti į Klaipėdos miesto šventę, ir nusprendėme, kad būtų prasminga atkreipti dėmesį į miesto ištakas, nutarėme aplankyti tuos Baltijos jūros pakrantės miestus, kuriuose pranciškonai įsikūrė, prieš atvykdami į Klaipėdą.

VII šeimų susitikimas Milane

Milane gegužės 30 d. prasidės VII Pasaulinis šeimų susitikimas, į kurį susirinkusios šeimos iš viso pasaulio apmąstys labai aktualią ir svarbią temą: „Šeima: darbas ir šventė“.

Profesorius Marco Rossi

Krikščionio gyvenime vaizdas yra viena iš raiškos formų, tačiau jos neužtenka. Reikalinga patirtis. Gana dažnai iškyla būtent ši grėsmė, kad turime raiškos formas, už kurių nėra visiškai nieko.