Mk 1, 21-28

Mėgstame sakyti, kad dabar sunkūs laikai. Tačiau išties galime pasiraitoti rankoves, perversti puslapį, liautis tikėti, kad esame geriausi pasaulyje, ir pažvelgti į tai, kas svarbiausia.

Sukūrėme pasaulį, kuriame vadovauja pelnas, o ne žmogus ir jo gerovė; pasaulį, kuris yra arogantiškas ir šiurkštus, jame laimi tas, kuris garsiau rėkia ir skeryčiojasi. Grįžkime prie esmės, prie vienintelės geros naujienos, kurios verta klausytis ir kurią atnešė Mokytojas: Dievas yra ir Jis nuostabus. Jis kviečia mus dalyvauti Jo meilės plane. Galų gale pakeiskime pasaulį ir pradėkime nuo Bažnyčios.

Kafarnaume

Evangelija pagal Morkų apima Jėzaus istoriją nuo Krikšto iki Prisikėlimo, joje sutinkame veikiantį Jėzų, kuris, padrąsintas kaip mylimasis Sūnus, susitelkia ties savo misija.

Jį sutikome Galilėjoje po to, kai buvo suimtas Jonas Krikštytojas, skelbęs, kad prisiartino Dievo Karalystė, ir skatinęs atsiversti.

Dabar Jėzų randame Kafarnaume, žvejo Petro namuose. Tai mažas pasienio miestelis prie ežero, kurio svarba išaugo po Erodo karalystės padalijimo. Čia galime sutikti ir mokesčių rinkėjų, ir romėnų legiono šimtinę, kontroliuojančią jūros kelią, vedantį iš Damasko į Cezarėją. Šalia Petro namų esančioje sinagogoje žmonės renkasi klausyti Žodžio. Skaitovai gali pasakyti ir komentarą; paprastai šį sudaro žymaus rabino minčių pakartojimas. O Jėzus išdrįsta kalbėti pats. 

Jis kalba ir aiškina Raštus taip naujoviškai ir originaliai, kad visi susižavėję. O, kad mes turėtume žmonių, sakančių tokias homilijas!

Mes nežinome, ką jis pasakė. Gal to neprisimena ir žmonės, tačiau jie prisimena faktą, kad Jėzus kalbėjo kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.

Jis stebina ir žavi, nes kalba apie tai, kuo pats gyvena. Ir kalba ne dėl to, jog gerai Raštus pažįsta, tačiau norėdamas, kad jie taptų gyvenimo dalimi, būtų išgyvenami.

Apsėstieji

Susirinkime buvo vienas apsėstasis.

Prisiminkime, kad dėl menkų tų laikų medicinos žinių tamsos jėgoms buvo priskiriama visa, ko nesugebėdavo paaiškinti. Tokios ligos kaip epilepsija buvo paprasčiausiai priskiriamos apsėdimams, o jas išgydyti būdavo mėginama pasitelkiant sudėtingus egzorcizmo ritualus.

Nežinome, kuo sirgo šios dienos Evangelijoje minimas vargšelis. Tačiau gerai žinome, ką nori pasakyti Morkus: blogis gali egzistuoti ir sinagogoje, net ir Bažnyčioje.

Pirmasis apsivalymas, pirmasis atsivertimas turi įvykti bendruomenės viduje, o ne išorėje. Pradėti reikia nuo vidaus, nuo savo aplinkos, nuo savęs.

Nes kai kurie būdai, kaip kai kada yra suprantamas tikėjimas, gali būti „demoniški“, net ir Bažnyčios viduje.

Pavojai

Apsėstojo patvirtinimas yra baisus: „Ko tau iš mūsų reikia? Gal atėjai mūsų pražudyti?“

Tikėjimas, kuris laiko Viešpatį toli nuo kasdienybės, yra ištrėmęs jį į sakralią erdvę ir nuolaidžiai šypsosi, girdėdamas pamaldžius paskatinimus, tačiau neįsileidžia jų į savo kasdienybę, turi demoniškų apraiškų.

Kaip ir tikėjimas, kuris į Dievą žvelgia kaip į varžovą ir priešinasi pilnam gyvybės ir tikėjimo išsipildymui, vadovaudamasis idėja: jei Dievas egzistuoja, aš esu suvaržytas, negaliu įvykdyti savo troškimų.

Arba tikėjimas, pasiliekantis tik žodžių lygmens: kaip ir demonas, jis atpažįsta Jėzuje Dievo šventąjį, tačiau nesilaiko Jo Evangelijos.

Taigi tai trys konkretūs pavojai, kuriuos turime atpažinti mes, mokiniai, besilankantys šventovėje: nors išpažįstamas tikėjimas, tačiau jis lieka atsietas nuo žmogaus gyvenimo; į Dievą žvelgiama kaip į priešininką; Dievas garbinamas tik žodžiais, ne širdimi.

Ko tau iš mūsų reikia? 

Trečiojo tūkstantmečio Bažnyčioje, ypač Vakaruose, kurie tiki, jog yra tikintys, nors tas tikėjimas yra sotus ir nuobodžiaujantis, egzistuoja pavojus, kad toks tikėjimas lieka izoliuotas nuo gyvenimo. Jį sudaro vien šventi formalumai ir tradicijos, tačiau šie nepajėgia nei paveikti, nei pakeisti pasaulio mąstymo ir likimo.

Tikėjimas, kuris nepakeičia nei gyvenimo, nei santykių ekonomikos, politikos ar teisingumo srityje, tik apsimeta esantis krikščioniškas.

Nepakanka tikėti: nes ir demonas tiki, ir jis gerai žino, kas yra Jėzus, ir būtent dėl to žino, kad Jis atėjo panaikinti tamsybių, kurios įžūliai savivaliauja mūsų pasaulyje.

Taigi iššūkis, kuriam 2012 metų pradžioje Viešpats kviečia savo Bažnyčią, būtų toks: vėl tapti tikrais tikinčiaisiais, tapti tikrais Jo mokiniais.

Vertė D. Žemaitytė