Jėzus ir jo mokiniai priplaukė ežero krantą Geraziečių krašte. Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras. Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti. Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sudaužydavo grandines, nusitraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti. Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis.

Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė priešais ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau reikia iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Dėl Dievo, maldauju, nekankink manęs!“ Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“ Jėzus dar paklausė: „O kaip tu vadiniesi?“ Ji atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug“. Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto.

Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė banda kiaulių. Dvasios ėmė prašytis: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“ Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere.

Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią apie įvykį mieste ir kaimuose. Žmonės išėjo pasižiūrėti, kas atsitiko. Jie ateina prie Jėzaus, mato demonų apsėstąjį – tą, kuris buvo turėjęs Legioną,– apsirengusį ir sveiko proto, ir juos paėmė baimė. Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules. Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų pasišalinti iš jų krašto.

Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo, bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“. Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.

Kiti skaitiniai: 2 Sam 15, 13–14. 30; 16, 5–13a; Ps 3 

Evangelijos skaitinį komentuoja Virginija Mickutė

Tik nutildęs audrą Jėzus atplaukia į kitą ežero krantą – šįkart, kad sutramdytų apsėstą vyrą. Koks klaikus netyrosios dvasios apsėsto žmogaus gyvenimas – kapų rūsiai, pančiai ir grandinės, nevaldomas klyksmas ir savęs daužymas akmenimis, bemiegės klajonės... Ne gyvenimas, o tikras mirties dvelksmas! Koks baisus ir persmelktas mirties kvapo yra gyvenimas be Jėzaus. 

Šios dienos Evangelijos pasakojimas kalba apie Jėzaus baimę. Jėzus yra tas, kurio bijoma. Apie kokią baimę čia kalbama ir kas bijo Jėzaus? Viena vertus, demonai, kurių vardas Legionas, dreba iš baimės prieš Jėzų – Aukščiausiojo Dievo Sūnų, ir prašo nekankinti. Netyroji dvasia pažįsta Dievo Sūnų ir dreba prieš Jį. Nieko keista, juk Jėzus atėjo, kad sugriautų velnio darbus, o nuo skardžio į ežerą šokusi ir prigėrusi kiaulių kaimenė tarsi atkartoja Apreiškimo Jonui knygoje piešiamą paveikslą – ugninės sieros ežerą, skirtą suvedžiotojui velniui (plg. Apr. 20, 10). Tačiau kur kas keistesnė yra kita baimė. Tai baimė, kuri apėmė žmones, pamačius išgydytą demonų apsėstąjį. Kokia netikėta ir nelogiška žmonių reakcija – Jėzų, sugrąžinusį protą ir sveikatą tam, kuris anksčiau taip baisiai kankinosi, jie išprašo iš savo krašto. Bijodami to, ko nepažįsta, jie net netrokšta pažinti Jėzaus, ir toji baimė jiems neleis patirti didelių palaiminimų.

Patyręs didelių palaiminimų savo gyvenime, žmogus jau nebijo Jėzaus, bet trokšta amžinai pasilikti su Juo. Taip elgiasi ir išlaisvintas buvęs demonų apsėstasis. Jis nori keliauti kartu, bet Jėzus turi jam kitą misiją: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo.“ Kaip savo pasiuntinį Jėzus siunčia jį ten, kur pats buvo atmestas, kur pats nepasiekia... Kiek daug ir mes turime tokių saviškių, kurie bijo Jėzaus ir netrokšta Jo pažinti, todėl nepatiria didelių palaiminimų savo gyvenimuose. Nėra kito kelio, tik eiti ir dalintis su jais, kaip patys patyrėme išlaisvinantį Jėzaus žodį ir Dievo gailestingumą. Kaip iš mirties dvelksmo buvome sugrąžinti į gyvenimą!

Bernardinai.lt