Sekmadienio vidudienį popiežius tradiciškai kreipėsi į Romos Šv. Petro aikštėje susirinkusius maldininkus.

Šio sekmadienio Evangelija (Mk 1,21–28) kalba apie Jėzų, šabo dieną mokantį sinagogoje Kafarnaume, mažame Galilėjos ežero pakrantės mieste, kuriame gyveno Petras ir jo brolis Andriejus. Po mokymo, kuriuo žmonės stebėjosi, seka išvadavimas „netyrosios dvasios apsėsto žmogaus“ (23), kuris Jėzuje atpažįsta „Dievo šventąjį“, tai yra Mesiją. Garsas apie šį įvykį labai greit pasklinda po visą apylinkę, ir Jis keliauja skelbdamas Dievo Karalystę ir gydydamas visokias ligas. Šv. Jonas Auksaburnis sako, kad Viešpats kaitalioja žodį ir veiksmą – tai daro stebuklus ir paskui moko žodžiais; tai moko ir paskui pereina prie stebuklų.

Žodžiai, kuriais Jėzus kreipiasi į savo klausytojus, iškart atskleidžia Tėvo valią ir tiesą apie pačius žmones. Šito nesugebėdavo Rašto aiškintojai, kurie stengėsi suprasti Šventąjį Raštą leisdamiesi į sudėtingiausius svarstymus. Be to, Jėzaus žodžių veiksmingumą lydėjo iš blogio išvaduojantys stebuklingi ženklai. Šv. Atanazas pažymi, kad ne žmogus, bet tik Dievas gali įsakinėti piktosioms dvasiomis ir jas išvarinėti. Iš tiesų Viešpats vadavo žmones iš visokių ligų ir negalių. Ir kas gi, matydamas jį tai darant, dar galėjo abejoti, kad jis – Sūnus, Dievo Išmintis ir Galia? Dieviškoji galia tai ne gamtos jėga. Dievo meilės galia sukuria visatą, o Vienatinio Sūnaus įsikūnijimas, nužengimas į mūsų žmogiškumą, pagydo nuodėmės sugadintą pasaulį. Romano Guardini rašo: „Visas Jėzaus gyvenimas – tai galios virsmas nuolankumu, turinčiojo valdžią nusižeminimas iki tapimo tarnu.“

Dažnai žmogus galią supranta kaip turėjimą, jėgą, valdymą, sėkmę. Dievui galia - tai tarnavimas, nuolankumas, meilė, tai ta logika, kuria vadovaudamasis Jėzus pasilenkia nuplauti mokiniams kojų (plg. Jn 13,5), siekia tikrojo žmogaus gėrio, gydo žaizdas, iš meilės paaukoja gyvybę, nes jis pats yra Meilė. Viename savo laiškų Kotryna Sienietė rašė: „Svarbu, kad mes tikėjimo akimis matytume ir suprastume, jog Dievas yra didžiausia ir amžina Meilė, ir jis negali mūsų nemylėti.“

Baigdamas kalbą, popežius priminė, kad ateinantį ketvirtadienį, vasario 2 d., švenčiant Viešpaties Paaukojimą šventykloje, bus minima ir  Pasaulinė Pašvęstojo gyvenimo diena. Jis pakvietė tikinčiuosius „su pasitikėdami prašyti Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kad skatintų mūsų širdis vis labiau pasitikėti Dievo gailestingumu, kuris meilės jėga vaduoja ir gydo mūsų žmogiškumą, pripildo jį malonės ir gerumo.“