Vienas iš svarbesnių popiežiaus Benedikto XVI paskelbtų „Tikėjimo metų“ akcentų bus Vatikano II Susirinkimo pradžios penkiasdešimtųjų metinių minėjimas. Visuotinį Bažnyčios susirinkimą sušaukė ir pradėjo pal. Jonas XXIII.

Jis pirmą kartą apie mintį sušaukti Susirinkimą prasitarė savo asmeniniam sekretoriui tik penkias dienas po išrinkimo popiežiumi, 1958 metais. Anot buvusio jo asmeninio sekretoriaus, vyskupo Loris Capovilla, popiežius Jonas neskubėjo pradėti Susirinkimo. „Man ne tiek svarbu vadovauti Susirinkimui, kiek jį sušaukti“, – pasakęs sekretoriui popiežius Jonas XXIII. Vyskupas Capovilla, kuriam dabar 96 metai, savo prisiminimais pasidalijo su Vatikano radijo redaktoriumi Luca Collodi.

Pirmoji popiežiaus Jono užuomina buvo netiesioginė, – prisiminė buvęs sekretorius. Popiežius pasakė: „Ant mano darbo stalo guli daug bėdų, klausimų, rūpesčių. Reikėtų kažko nepaprasto ir naujo, daugiau nei Šventųjų Metų.“ Buvo ką tik pasirodęs naujasis Bažnyčios kanonų teisės kodeksas, kurio vienas skyrius buvo „apie Ekumeninį Susirinkimą“, prisiminė vyskupas.

Vėliau, jau paskelbęs apie sušaukiamą Susirinkimą, popiežius Jonas XXIII pasiteiravo sekretoriaus, kodėl į jam darytas užuominas atsiliepė tylėjimu. „Gal tau atrodo, kad ši mintis nėra dieviškai įkvėpta? Tu mąstai per daug žmogiškai, kaip verslininkas, kuris sumano projektą, tada pasikviečia architektus, patarėjus, bankininkus. Tačiau mums didelė Dievo malonė jau tai, kad galime priimti tokį įkvėpimą ir apie jį paskelbti. Nepretenduoju sulaukti Susirinkimo pradžios; man pakanka, kad jį paskelbiau, sakęs anuomet pal. popiežius Jonas XXIII. Jis galėjo ne tik pradėti Susirinkimą 1962 metų spalio 11 dieną, bet ir vadovauti pirmajai jo sesijai.

Anot vyskupo Capovilla, visiems, kurie popiežiui tvirtino, jog atsižvelgiant į garbingą amžių reikėjo didelės drąsos pasiryžti tokiam svarbiam žingsniui, Jonas XXIII atsakydavo, jog ne jam tai įgyvendinti: „Susirinkimą įvykdo Viešpats, visa visuotinė Bažnyčia. Mes tik esame sargyboje tuo momentu. Po vieno popiežiaus bus kitas.“

Popiežius jokiu būdu neskubėjo. Jis tetroško, kad visi eitų kartu, vieningai, – kalbėjo vyskupas Loris Capovilla, kuris pridūrė ir savo įspūdžių apie istorinį įvykį perkeitusį nūdienę Bažnyčią.

„Į Susirinkimą einama dėl vienos priežasties: išpažinti pasaulio akivaizdoje tai, ką tikime. Todėl didžiausią įspūdį sukėlė ne 2 500 vyskupų procesija, kuri tarsi baltų dūmų sruoga vingiavo per Šv. Petro aikštę iki pat Vatikano bazilikos durų, o kitas labai iškilus momentas. Tai buvo kai popiežius Jonas XXIII, nusiėmęs baltą pijusę nuo galvos, priklaupė veidu į vyskupų asamblėją ir intonavo Tikėjimo išpažinimą: „Ego, Ioannes, Ecclesiae catholicae episcopus, credo in Unum Deum, Patrem Omnipotentem“ (Aš, Jonas, Katalikų Bažnyčios vyskupas, tikiu Vieną Dievą, Visagalį Tėvą“).