2014 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Vladas Vitkauskas: „Gyvenimo kelias vedė per kalnus“

2012-01-30
Rubrikose: Sankirtos  Gamta ir sveikata » Kelionės  LUX/jauniems » Kelyje 

Vladas Vitkauskas. Zenekos nuotrauka

Vladas Vitkauskas – paprastas žmogus, įrašęs į asmeninę ir Lietuvos istoriją nepaprastų pasiekimų – jis pirmasis ir vienintelis lietuvis, užkopęs į visų pasaulio žemynų aukščiausias viršukalnes. Pasaulį nustebino į Everesto, Makinlio ir Akonkagvos viršūnes įkopęs vienas. Įamžinęs kelionių akimirkas fotografijose, jis yra ir 53 fotoparodų ekspozicijų autorius, tarptautinių fotografijos konkursų „World Wide Tour Photo ’99“ ir „Gyvos Žemės mintys“ (2003) prizininkas. Neseniai atšokęs dukters vestuves, jis sutiko papasakoti apie savo gyvenimo kelią, kuris vedė per kalnus.

Kokioje šeimoje užaugote, ar tautiškumas buvo Jums skiepijamas nuo mažumės?

Augau tradicinėje lietuvių šeimoje, Viduklės miestelio pakrašty, Raseinių rajone. Tada buvo tikras sovietmetis, kalbų apie tautiškumą buvo mažai arba visai nebuvo, bet juo mes gyvenome gal net tikriau negu dabar. Gyvenome valstiečių gyvenimą, nors giminių ryšiai vedė ir į Kauną bei mamos gimtinę Dubysos slėnio atšlaitėje, tarp Maironio tėviškės ir Betygalos. Visada švęsdavome Kalėdas ir Velykas. Tai buvo didžiausios ir labiausiai namuose laukiamos šventės.

Daugelis Jus pažįsta kaip alpinistą, užnešusį Lietuvos trispalvę į aukščiausias pasaulio viršukalnes. O kas Jūs esate čia, kokia Jūsų profesija ir darbinė veikla?

Pirmiausia dėl alpinizmo norėčiau patikslinti. Visada prašau, kad pirmiausia rašytų žodį keliautojas, o po to – alpinistas, nes pradžioje buvo kelionės. Pradedant nuo vaikystės užšalusio Apusino upelio ledais žiemą, pereinant į tikras keliones studijų metais po Lietuvą, tada dešimt metų keliavau į kalnus iki aukščiausių tuo metu prieinamų viršukalnių, baigiant alpinizmu.

Baigiau Kauno politechnikos institutą, dabartinį KTU, mikroelektronikos specialybę, tuo metu tai atrodė labai moderni sritis. Teko dirbti įvairių darbų. Labiausiai savo vietoje jaučiausi dirbdamas Vilniaus turistų klube, keletą metų buvau jo direktorius, o po Everesto aštuonerius metus dirbau žurnalo „Lithuania in the World“ redakcijoje. Ten turėjau galimybę organizuoti kitas savo didžiąsias ekspedicijas. Dabar verčiuosi savarankiškai, daugiausia kūrybiniais darbais, susijusiais su leidyba, fotografija, sveikatingumu. Taip pat skaitau paskaitas, kurios šiuo metu yra pelningiausias užsiėmimas. Paskaitos įvairios – verslo vadovų auditorijose ir su solidžių tarptautinių kompanijų kolektyvais. Tačiau visgi daugiausia susitikimų mokyklose, kurie man irgi labai prasmingi.

Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su kalnais, kas patraukė ar pasiūlė?

Dabar dingtelėjo, jums turbūt pirmajai pasakysiu, kad ta pirmoji pažintis buvo knygose. Ypač žiemomis, kai ir darbų mažiau, gamtoje mažiau veiklos, vaikščiodavau į miestelio biblioteką ir krūvelėmis nešdavausi knygas. Aišku, įdomiausios buvo apie nuotykius, keliones, tolimus kraštus. Ir jau po daugelio metų, prieš apsisprendžiant dėl kopimo į Everestą, man atsitiktinai vėl pateko į rankas pirmojo įkopusio į Everestą, kitaip vadinamą Džomolungmą, Tensingo Norgėjaus knyga „Sniegynų tigras“. Skaičiau ją vaikystėje ir buvau primiršęs, o tada dar kartą perskaičiau, po trisdešimties metų. Tensingo gyvenime atradau savąjį. Skirtumas tik tas, kad jis gyveno ir brendo Himalajų apsuptyje, o aš – iš Žemaitijos, Lietuvėlės.

O pirmieji buvo Tian Šanio kalnai. Vaikystėje ir jaunystėje tiek pertempiau sveikatą, kad reikėjo didelių pastangų ir su mokslais susitvarkyti. Tai radęs skelbimą aš vos ne iš nevilties nuėjau į turistų susitikimą pažiūrėti skaidrių. Patiko ir galvojau, kad pabendrausiu su jais daugiau, pagyvensiu gamtoje, gal pradėsiu geriau jaustis. Dalyvavau keliose išvykose į Aukštaitiją, o po to – vasarą pirmoje rimtoje kelionėje – iškart į Tian Šanio kalnus. Tada tokia nuotaika išvažiavau kaip dabar, jei pasiūlytų į kokį tarpplanetinį skrydį. Turbūt reikėtų panašaus dalyko, kad kiltų tokių emocijų. Tuo metu 5000 km pervažiuoti traukiniu, visą vidurinę Aziją, palyginti su tuo, kaip dabar mums sumažėjęs pasaulis, atrodė į lyg kitą galaktiką patekti.

Su dukra Dalia ir sūnumi Vaidotu palydose į Tian Šanio kalnus. 2010 m., liepa. nuotrauka Arūno Matuko

V. Visockis dainavo, kad „už kalnus geriau tik kalnai, kuriuose dar nebuvai“. Ar jūsų gyvenimui tinka šie žodžiai? Ką kalnai turi tokio, kas patraukia visam gyvenimui?

Jie tinka tuo atveju, jeigu kalnus suprasime plačiau nei tik akmenų ir ledo aukštumas. Tikresni ir svarbesni yra mūsų gyvenimiški kalnai – ir darbai, ir namai, ir kūryba, ir rūpesčiai. Tik susidūrus su išmėginimais kai ko daugiau išmokstame. O Visockis, jeigu turėjo omenyje tik uolų ir ledo kalnus, jis nebuvo teisus.

Tuomet, kai pradėjau keliauti, žygiai po kalnus ir kopimas į juos labai skyrėsi nuo dabartinių. Kalnuose gyvendamas (jeigu iš tikrųjų ne pro viešbučio langą žiūri), turėjai prisitaikyti ir išgyventi tik su kuprine ir palapine ant pečių, be ryšio su pasauliu, nesvarbu, kad ir kas atsitiktų, kai niekas iš šalies negalės padėti, o tik kartu esantys draugai. Tada, kad išgyventum, prisitaikytum, gerai jaustumeisi ir kiti su tavimi gerai jaustųsi, privalėjai būti tuo, kuo esi sutvertas. Net pats maistas likdavo natūraliausias. Mes neturėjome pinigų apsirūpinti marcipanais ir nešikais, kurie neštų daiktus ar dar delikatesus gamintų, o ir nebuvo tų marcipanų tada. Būdavo kruopų, džiūvėsių, pietums – dešros ar lašinių gabaliukas, bet natūralūs, be E ir kitų dalykų. Tai švarus pasaulis ir tiesiogine prasme – oras, vanduo. Ten juk ledo tirpsmo, gyvybės vanduo. Ateini ten, kur nesupa istorijos, ką kažkas kada padarė. Po kojomis – žolė, akmuo ar ledas, viršuje – padangė.

Ryšiai su žmonėmis ten irgi tikri: eina bendraminčiai. Aš daugiausia kalbu apie keliones po kalnus, o ne alpinizmą. O kelionės buvo geriausios sąlygos būti tuo, kuo esu sutvertas.

Šventasis Pranciškus ypač brangino paprastumą ir mažumą. Koks yra santykis su šiomis vertybėmis nepaprasto grožio kalnuose, gyvenant nepaprastomis sąlygomis ir siekiant nepaprastų tikslų?

„Laiptai į dangų.“ Aukštą ledo sieną šešių kilometrų aukštyje Khumbu ledokrityje Himalajuose kopėjai įveikia specialiai parengtų metalinių kopėčių pagalba. Vlado Vitkausko nuotrauka

Ten svarbiausia yra tikrumas. Viskas yra tikra ir turi būti tikra. Ypač jeigu yra didesnių užmojų, jaunystėje jie atrodė labai svarbūs, tai viskas turi būti tikra pradedant mintimi, ko ten eini. Jeigu į ekstremalius dalykus patrauksi tik norėdamas pasirodyti, o šiais laikais ir užsidirbti, tai tokiu atveju dažniausiai atsitinka nelaimės.

Mažumas yra dvejopa sąvoka. Užlipęs ant viršūnės pamatai pasaulio didybę, kalnų apsupty supranti, koks esi menkas. O jeigu žiūrint ne fiziškai, tai gražiausias stebuklas man būdavo pajusti vienovę su pasauliu, gamta. Tai galima vadinti buvimu Dieve, Dievo patyrimu. Tada vėl pajuntama didybė viso to, kur esame ir kad esame to dalis. Tada menkumas išnyksta. Nors fiziškai esu menkas, bet aš gyvenu šitoj didybėj ir esu laimingas. Nepaprastas jausmas.

Dėl kiekvienos gyvenimo viršukalnės, kad ir kokia ji būtų – mokslas, karjera, šeima, tikėjimas ar Everestas – tenka kažką paaukoti. Kokios aukos iš Jūsų pareikalavo kelionės ir didžiosios viršūnės?

Priklauso nuo to, kaip mes auką suprantame. Galbūt laimė yra ta, kad galiu kažką paaukoti. Netgi tam žmogui, kuris sėdi pasidėjęs kepurę. Ar aš nelaimingas galėdamas jam padėti? Turbūt gyvenime nėra grynų dalykų. Nėra vienos spalvos. Šviesa susideda iš viso spektro. Tad sakyti, kad čia auka, o čia dovana, – nelabai teisinga. Tas pats dalykas gali būti ir auka, ir dovana.

Tie momentai, kurie labai pakeitė mano mintis, pasaulėžiūrą ir požiūrį į gyvenimą, buvo prieš išvykstant į Everesto viršūnę. Mano akivaizdoje žuvo bendražygis Aivaras Boiras, su kuriuo mes dviese planavome kopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę. Tai nutiko Elbruso šlaite žiemą, kai milžiną, nustelbiantį visą Europą, dengiantis ledas nuo speigo ir vėjo sukietėja kaip stiklas, kad nagės ant batų nebesminga į ledą, o tik braižo jį lyg stiklą. Vieno iš jo draugų pakviestas priėjau prie ledo gūbrio ir pamačiau savo draugą su pravira kaukole kaktoje ir kitais ženklais, kurie liudijo, kad jis nebegyvas. Tada pasitikome tekančią saulę, šviesą virš kalnų, bet ją temdė neviltis, kokios dar gyvenime nebuvau patyręs. Reikėjo su Aivaru susitvarkyti ir dar jo jaunesniais bendražygiais pasirūpinti.

Tuomet man pirmą kartą taip aiškiai ir ryškiai atėjo mintis, kad Aivaro gyvenimas praėjo kaip gražiausias ir prasmingiausias, nors jam prieš mėnesį tebuvo sukakę vos 33 metai. Jis buvo labai geras gydytojas, domėjosi ir Rytų medicina, kalnuose mano akivaizdoje per tarptautinę ekspediciją adatėlėmis iš priešinfarktinės būsenos išgelbėjo grupės vadovą. Viską darė džiugiai, kitais rūpinosi, vedė žmones į kalnus. Keliavo, dainavo. Mintis baigėsi tokia aritmetika, kad aš gal ir per šimtą, ir per du šimtus metų nepadaryčiau tiek gero, kiek jis per tuos 33 metus padarė. Ir ar verta tada rautis plaukus, kad jis tik tiek išgyveno, juk svarbiau tai, kaip jis gyveno.

Kai prieš porą metų kalnuose tokia nelaimė atsitiko mano sūnui, jaunesniam nei Aivaras, aš tai priėmiau jau su tikėjimu, jog tai nėra beprasmiška. Aš taip pat mačiau jo prabėgusį, kad ir trumpą, bet gražų ir prasmingą gyvenimą, kurio ir pats galėčiau pavydėti. Dabar jau galėčiau išvardyti daug dalykų, kuriuos Vaidoto išėjimas atnešė. Vienas iš tokių buvo pinigai, suaukoti per Vaidoto laidotuves. Bičiuliams pasiūliau, kad vietoje gėlių, kurios žiemą jau kitą dieną turėtų keliauti į šiukšlyną, žmonės aukotų į fondą, kuris remia gabų jaunimą iš vargingų šeimų, neturinčių galimybių mokytis. Suaukojo tiek, kad, skiriant vienam jaunuoliui, užteko stipendijos visam studijų laikotarpiui. Tada fondo vadovai pasiūlė vaikiną iš gimnazijos, kurioje mokiausi, Vaidą. Net vardas panašus į sūnaus. Vaidoto išėjimas kitam jaunam žmogui atvėrė kelią į šviesesnį, prasmingesnį likimą, galimybę gauti išsilavinimą.

Kaip į keliones reagavo Jūsų šeima, artimieji? Ar nebuvo sunku atsisveikinti su vaikais nesant tikram, ar dar teks juos pamatyti?

Vilniaus žemaičių vedami keliautojai ir alpinistai žygiuoja iš Medininkų pilies į Lietuvos „viršūnę“ – Aukštojo kalną, pirmojo lietuvio įkopimo į Everestą dešimtmečiui pažymėti. 2003 m., gegužė. Virginijos Valuckienės nuotrauka

Mano buvusi žmona, vaikų mama, taip pat keliaudavo. Mes susipažinome turistinėje aplinkoje ir kartu keliavome. Todėl ji nemažai padėjo, apranga pasirūpindavo, kuria naudojausi ir tada, kai jau vienas vykau į rimtas keliones. Mums tai buvo natūralūs dalykai. Be to, mažiausiai dvi savaites atostogų pasilikdavau su šeima. Deja, paskui įvyko skaudus ir absurdiškas, per daug ankstyvas išsiskyrimas. Tad į didžiausias keliones, į Everestą, aš išėjau jau vienas. Tomis sąlygomis, kokiomis teko eiti į Everestą, jeigu būtų pavykę išsaugoti šeimą, tikrai nebūčiau kojos iš namų kėlęs. Toks buvo likimas. Gyvenimo kelias vedė per kalnus – ir į supratimą, ir į tikėjimą. Tai nereiškia, kad kitiems tie kalnai būtinai reikalingi, tiesiog toks buvo mano gyvenimo kelias.

Kai pradedama kalbėti apie kalnus, daugeliui pakvimpa romantika. Tačiau atrodo, kad 7 kilometrų aukštyje, esant spengiančiam 30oC šalčiui, kai palapinėje nuo kvėpavimo sninga iš vidaus, romantikos nedaug. Ar aš klystu? Ką tenka patirti kopiant?

Kalnai yra per daug plati sąvoka. Klasikinis pavyzdys – užrišo akis keliems išminčiams ir leido jiems pačiupinėti dramblį. Kiekvienas turėjo pasakyti, į ką dramblys panašus. Kuris pačiupinėjo straublį, pasakė, kad į didelį smauglį. Už kojos – į minkštą koloną. Už uodegėlės – į gyvačiukę. Viskas priklauso nuo aukščio, platumos, klimato. Alpes aš vadinu rūtų darželiu, ypač žemai, slėniuose. Ten gražu, malonu, ypač jei saulė šviečia ir nelendi, kur ne tavo nosiai.

O jeigu tai 8 km aukštumos, ir ten eini, tai privalai žinoti, kad tavo tikslas yra ne viršūnė, ne ranka pamojuoti atsistojus, o sugrįžti gyvam. Jeigu iki tol suspėji pasiekti viršūnę, pasidžiaugti, kodėl gi ne. Tačiau jei peržengsi savo galimybių ribą, tai ir saulei šviečiant tavo laikas suskaičiuotas.

Bičiulystėje su Monsinjoru Kazimieru Vasiliausku mus siejo ir žemiškos, ir Dvasios viršūnės. Fotografijos albumo „Aukščiau pasaulio viršukalnių / Above the Peaks of the World“ sutiktuvėse Vilniaus rotušėje. 1998 m. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

Kalnuose galima patirti visą egzistuojančių jausmų vaivorykštę. Nuo palaimos, buvimo Dieve iki pragaro. Viskas priklauso nuo paties žmogaus, jo pasirengimo ir minčių.

Kalnuose ne mažiau 50 proc. viso laiko sudaro buitis. 8 km aukštis net stipriausiems vyrams yra vadinama mirties riba. Ten jau svarbesnis ne tas, kuris gali kaip katinas sienomis kabarotis, bet tas, kuris gali prisiversti naktį, gūdžioje beveik beorės erdvės ir aukštikalnių speigo tamsoje išlįsti iš palapinės, pats stingdamas užkurti primusą, ištirpinti vandens, kitu pasirūpinti – visi šie dalykai tampa didžiausia vertybe. Buitis pasidaro beveik lemiama, jei tu neišsitirpinsi vandens, mirsi, nes vanduo dideliame aukštyje yra tik arbatinuke arba burnoje. Ten gyvenimas kaip artimajam kosmose. Trečdalis, ketvirtis slėgio. Klaida ten ne tik kojos paslydimas, kritimas, kaip visi įsivaizduoja, o ir mintys, pasirinkimai – kažką ne laiku padaryti, pamesti, sulaužyti.

Rizikuodamas sveikata ir gyvybe užnešėte trispalvę ant visų žemynų aukščiausių taškų. Dabar matome, kaip iš Lietuvos emigruoja daugybė talentingų jaunų žmonių. Ką jaučiate stebėdamas šias tendencijas ir ką jums reiškia būti lietuviu?

Aš po to suvokiau, kaip man svarbu, kad kelionės buvo ne tik dėl savęs, bet rado atgarsį mokyklose, kurias aplankau. Mane sukrėtė, kai po eilinio susitikimo mokykloje su vaikais vieną rytą man paskambino mokytoja ir pasakė, kad vaikai klausia, kodėl prieš pamokas mes Lietuvos himno negiedame. Supratau, kad net mes, kurie žinome ir suprantame istoriją, neįvertiname ir per mažai kalbame apie tai, nuvertiname, kad tautiškumas jau nemadingas, lyg jau paniekintas, užguitas. Nuo mūsų priklauso, mes už tai atsakome, turime tuo gyventi ir kalbėti.

Autografai Skirsnemunės pagrindinės mokyklos jaunimui. 2003 m., vasaris. Jono Dilio nuotrauka

Kai kas juokauja, kad skrisdami lėktuvu ar užkopę į kalną būname arčiau Dievo. O kur Dievas arčiau Jums – viršūnėje ar paprastos kasdienybės išmėginimuose?

Buvimas arčiau Dievo priklauso tik nuo mūsų minčių. Taip, kalnų aplinkoje lengviau patirti Dievą, bet gali būti ir kita aplinka. Labiausiai priklauso nuo to, ar aš tam subrendęs, pasirengęs suprasti, kitam žmogui perduoti. Ir ariant dirvoną, ir sėdint po pušimi ar tapant paveikslą puikiai galima Dievą patirti.

Visos viršūnės liko po kojomis. Kas dabar yra Jūsų gyvenimo variklis?

Gyvenimiški kalnai. Tikri, palyginti amžini dalykai, nematuojami pinigais. Pirmą kartą, kai pakvietė oro balionu skristi, žiūrėjau į žemės grožį. Kad ir kokia architektūra būtų, gražiausia visa tai, kas ne mūsų sukurta.

Kalbino Monika Midverytė


Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (1)
  • komentarų RSS
  • spausdinti