Istorija  kartojasi spiralės ratais, ir štai vėl  išplaukė į paviršių, rodos, jau išspręstas Preilos kotedžų klausimas. Kokių atsirado naujų aplinkybių, kvestionuojančių kelių teismų ir paties Lietuvos Aukščiausiojo teismo sprendimą, reikalaujantį nugriauti penkiolika komercinės rekreacijos namų, pastatytų Preilos pietiniame pakraštyje, uosto ir miško teritorijoje. Girdėti, jog viena iš naujai atsiradusių aplinkybių yra neseniai Seimo priimta statybų įstatymo nauja redakcija. Tačiau, kaip žinome, nauji įstatymai ir jų pataisos neveikia atgaline data, o jeigu ir veiktų, tai skirsnis, kuriuo bandoma remtis, kalba apie įteisinimą statinių, pastatytų be atitinkamų leidimų ir atitinkamų planų, tačiau jų buvimas toje vietoje galimas, neprieštarauja gamtosaugos, paveldosaugos, bei kitokiems reikalavimams. Čia ir yra esminis skirtumas, todėl kad gyvenamosios ar poilsio paskirties ir dar tokių didžiulių bei užstatymo tankio normatyvus peržengiančių namų Preiloje, ir ypač toje vietoje, iš viso negalėjo ir negali būti.

LRTV žurnale „Savaitė“ (Nr. 2) apie šių statinių neligitimumą pasisako Romas Pakalnis,  Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, pabrėždamas, jog šie „skandalingi statiniai Preiloje ne tik prieštarauja Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai, bet ir iš esmės keičia, niokoja susiformavusį kultūrinį kraštovaizdį (...) nutraukia istorines darnaus vystymosi tradicijas.“ Iš tikrųjų Preila yra vienintelė mūsų Kuršių nerijos gyvenvietė, dar išlaikiusi žvejų kaimo seną struktūrą, nors sovietmečio trys mūriniai namai ir „Žinijos“ kompleksas su Vilniaus architektų poilsiaviete Preilos centrinėje dalyje ir pastaruoju metu įsiterpusios turtingos kičinės vilos nendrių stogais bei stiklo sienomis sudavė smūgį Preilos charakteriui ir vientisumui.Tačiau keliaudamas pakrante ir uosdamas rūkomos žuvies kvapą, matydamas Preilą iš jos vidaus, dar gali pasidžiaugti ne tik tuo dūmų kvapu, bet ir matyti malkų rietuves, sandėliukus ir dar likusias bei naujai pasodintas obelis, daržus.

„Botelio“ gyvenvietės architektūra, pagal liniuotę surikiuoti ir suspausti namai, aprūpinti automobilių takais, – toks svetimkūnis.  O poilsiautojų fizinis tūris, jeigu tuos visus apartamentus užpildytume, sudarytų trečdalį, jei ne daugiau, visų Preilos gyventojų ir poilsiautojų.  Galime tik įsivaizduoti, kokia tai apkrova pamiškės čiobrelių pievai su kraujažolės, vaistinio putoklio, avinio eraičino ir dar kitais į Raudonąją knygą įrašytas augalėliais, ir koks papildomas automobilių srautas vienintelei Preilos gatvei, kurioje ir dviračių takas, ir vaikų vežimėliai, ir nuolat (deja) pušų šešėlyje stovintys automobiliai.

Rengiamas naujas Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų planas, kalbama apie susitarimą, kurio „esant bent mažiausiai galimybei“ prašo Neringos meras. Tačiau koks gali būti šiuo atveju susitarimas, jei norint grįžti prie pradinės patvirtintos sklypo ir statinių paskirties, šitų kotedžų neįmanoma perstatyti kitai paskirčiai (dėl jų dydžio ir užstatymo tankio). Ir apskritai, kaip juos perstatyti, galima tik demontuoti ir perkelti kitur, nors ir su neišvengiamais nuostoliais. Kai KNNP konsultacinėje taryboje buvo svarstoma Preilos „Žinijos“ komplekso ateitis ir jį įgiję savininkai neturėjo gero sprendimo, buvo siūlymų persikelti tuos, bent jau didžiuosius dviejų galų su mansardomis namus.  Penkis vienbučius, kurių ir aplinka žmoniškesnė (toliau nuo šlapynės), galima būtų palikti jachtingui, sugalvoti naują, jūrinę, paskirtį, neatiduodant jų automobiliais atvykstantiems poilsiautojams.

 Kita vertus, kalbant apie nukėlimą, tai šiuos vienbučius namus būtų lengviausia ir perkelti į kitą vietą. Žodžiu, optimalų, saliamonišką sprendimą šiuo atveju sunku rasti ir belieka vienas – vykdyti Aukščiausiojo teismo nutartį ir turėti istorinį pavyzdį, atgrasantį nuo bet kokių suktybių, įrodantį, jog yra valstybė, yra tvarka ir teisingumas tikrovėje, o ne vien partijų pavadinimuose.

Bernardinai.lt