Šis komentaras atsirado dėl kelių priežasčių. Pirmiausia kilo pagunda padiskutuoti su prof. Šarūnu Liekiu ir gal netiesiogiai su jį kalbinusiu Vladimiru Laučiumi dėl kai kurių teiginių, įsipynusių Delfi.lt sausio 25 d. paskelbtame interviu. Kuo toliau, tuo labiau norisi viešai polemizuoti su korektiškais, logiškais ir profesionaliais autoriais, prieš kuriuos galima pagarbiai lenkti galvą ir nuolat ieškoti progų pasiginčyti. Antroji priežastis: galiu prisipažinti – tai artėjančios Vasario 16-osios nuotaika, kuri atleidžia nuodėmingą norą paberti žiupsnį patriotinės patetikos.

V. Laučius kalbino politologijos profesorių ir puikų istoriką apie liberaliosios demokratijos kelio vingius Lenkijoje ir Lietuvoje. Sutinku su pagrindinėmis pašnekovų įžvalgomis, net jei interviu formatas neleido išrutulioti visų argumentų ir teorinio pamušalo. Kai teigiama, kad Lietuvoje dažniau pabrėžiamas saugojimas, o mėginama saugoti nieko nereiškiančias tuščias formas, ir todėl reikia kurti miesto kultūrą, tarptautiniu mąstu konkurencingą ir matomą kultūrą , kyla noras dar toliau vinioti negailestingos kritikos siūlą. Metaforizuojant saugojimą  ir saugumą galima prisišaukti kokį lengvą paranojos priepuolį po LRT „Panoramos“ ir laukti ryto, kad įsitikintumei, jog iš tiesų negriūva tas mūsų Lietuvos dangus. Tačiau čia pat dingteli, kad galima mąstyti labiau alternatyviai: kai saugojamos tuštėjančios tariamo tautiškumo formos galima rinktis: arba mesti lauk tuštybę, arba bandyti grąžinti toms formos naują prasmės kupiną turinį. Juk muziejus nebūtinai yra sielos viešbutis- jame kasdien negyvensi...

Negalima nepritarti prof. Š. Liekio mintims apie mūsų liberaliosios visuomenės silpnumą bei lemtingus skirtumus tarp šiandieninių lenkų ir lietuvių. Hipercentralizuotas unitarinės Lietuvos valstybės charakteris ir nykstamai menka savivalda – tai skirtumų sąrašo pirmoji pozicija. Tačiau ginčą provokuoja gana supaprastinta mūsų valstybės ir visuomenės charakterio priežasčių grandis. V. Laučiui paklausus, ar lietuviškasis centralizmas yra susijęs su šalies dydžiu, prof. Š. Liekis paaiškina:

Iš dalies būtų galima sieti ir su tuo. Bet pagrindinė priežastis, dėl kurios Lietuvoje nėra tikros savivaldos, yra ta, kad žmonės nesuvokia jos tikrosios prasmės ir reikšmės. Lietuva iš carinės Rusijos, Antano Smetonos (pabraukta mano- E.A.) ir sovietinių laikų yra paveldėjusi etatistinę tradiciją. Lenkijos pasirinkimai buvo įvairesni: dalis Lenkijos yra priklausiusi Autro-Vengrijai ir Prūsijai, kur buvo gana stipri savivalda.

Čia yra įpintas siūlas, kurį noriu ištraukti iš viso pokalbio audinio, ir dėl jo vieno ginčytis.  Š. Liekis žino ką sako, ir visas teiginys man nekelia abejonių. Man nepriimtinas tik vienas dalykas: A. Smetonos laikų pavertimas vienarūšiais su caro Rusijos ir sovietmečio epizodais. Beveik esu įsitikinęs, kad pats autorius tiesiog neturėjo laiko specifikuoti. Bet jei tiesmukai priimsime parašytus žodžius, o ne vaduosimės potekstinėmis prielaidomis, tai čia jau tikrai strykteli gero ginčo vertas klausimas.

Vasario 16-osios Lietuva tikrai nebuvo tobulas politinės tautos kūrinys. Institucinės demokratijos pamokos buvo sutrikdytos 1926 m. gruodžio 16 d. perversmo. Autoritarinis režimas ir karo padėties teisinė atmosfera ne tik sustabdė partinės sistemos ir parlamentinės demokratijos brendimą, bet net kūrė ganėtinai masinį nusiteikimą, kad tai ir yra gėris. Tačiau būkime biedni, bet teisingi: Pirmosios Respublikos lietuviai nebuvo praradę nuovokos nei dėl to, kas yra vietos ir funkcinė (pvz., universiteto) savivalda, nei buvo nustoję jos galimybėmis naudotis. Lietuvių Atgimimo aušroje ir 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo atmosferoje aiškiai brėško laisvos visuomenės kontūrai. Politinė vaizduotė buvo paveikta net amerikietiško laisvės vaizdinio: kaip kitaip lietuviai galėjo įsivaizduoti, kad ne tik įstatymus priimančio Seimo, bet ir vykdomosios valdžios (ypač savivaldos plotmėje) atstovai gali būti tautos renkami. Kas šiandien Lietuvoje įsivaizduoja tiesiogiai, savivaldos rinkimuose renkamus komisarus, prokurorus, teisėjus, Kultūros paveldo ir Aplinkos saugojimo urėdus?

Regis, net pabandžius laisvės idėjas įdaiginti Pirmosios Respublikos politinėje tikrovėje (ir daugeliui Atgimimo veteranų nuoširdžiai nusivylus) daug kas pavyko. Istorikės Aistės Morkūnaitės-Lazauskienės knygoje apie Lietuvos savivaldos raidą norintis rastų tam įrodymų. Ano meto Lietuvos valstybės rūmo viršutiniai aukštai tikrai nebuvo nušviesti liberaliosios demokratijos šviesų, tačiau pati visuomenė nebuvo praradusi nuovokos. Šimtai draugijų įtakojo kultūros ir visuomenės raidą. Kai mąstau apie praėjusio amžiaus 1930-aisiais metais mano gimtuosiuose Telšiuose griežusį simfoninį orkestrą arba draugiją, užsimojusią ir įgyvendinusią „Alkos“ muziejaus sumanymą, atrodo, kad anos Lietuvos žmonės gebėjo gyventi savigarbiai, net nežinodami, kad gali būti kokia nors Kultūros ministerija su visomis tarybomis ir savanaudiškais mokesčių mokėtojų pinigų išsidalijimais. Socialinis kapitalas buvo labai didelis (gerokai didesnis nei dabartinis), o žmogus tikrai negalvojo, kad viskas nuo valdžios – o ne nuo jo paties – priklauso. Verta apie tai galvoti, atsidūrus VDU Didžiojoje auloje. Tai yra iškilminga erdvė pastate, kuris A. Smetonos laikais buvo pasistatytas Šv. Zitos draugijos – savanoriškai susibūrusių tarnaičių, kurios ėmėsi rūpintis Kauno charitatyvine veikla.

Bandau išbraukti A. Smetonos laikus iš prof. Š. Liekio interviu tekste surikiuotų vienarūšių reiškinių, trukdžiusių mūsų liberalios laikysenos ugdymui, sąrašo. Palikčiau tik rusų imperinį ir sovietinį periodą. Ypač pastarąjį, kuris visiškai deprivatizavo individą ir taip jį įkalino etatistiniame, biurokratiniame narve, kad štai jau dvidešimtį laisvės metų iš jo nesugebama išeiti. Net jei toje vietoje, kur buvo narvas yra likę tik keli virbai ir jokių sienų. Palikčiau vietos atskiram smetoninės Lietuvos aptarimui. Kažkaip neduoda ramybės mintis, kad Pirmosios Respublikos visuomenės ir savigarbaus žmogaus egzistencijos faktus pirmiausia reikia vaduoti iš mūsų pačių atminties šešėlių, išsliūkinančių į sceną per visokius komjaunuoliškus spektaklius, taip ir nesugebančius atskleisti anos epochos žmogaus gražiųjų savybių. Dėl to verta ginčytis. Ir nenustoti bandyti suprast.

Ir dar: su artėjančia Vasario 16-osios švente, mielieji.