Žmogui iš Rytų ir Vidurio Europos sunkiau nei vakariečiui įsitvirtinti Vakarų Europoje, įrodyti savo vertę, užimti reikšmingus postus, juolab tapti Europos Parlamento vadovu. Tokią nuomonę girdėjau ne kartą. Panašią mintį prieš Lenkijai stojant į Europos Sąjungą yra išsakęs Nobelio laureatas Česlovas Milošas: „Nes iš tikrųjų jie mūsų nenori. Ateiname iš tokių kraštų, kurie neturi jokios įtakos: jei jų ir nebūtų, pasaulis vis tiek suktųsi savo ratu.“

Tačiau yra asmenybių, kurios paneigia tokią nuostatą. Viena jų – neseniai kadenciją baigęs Europos Parlamento pirmininkas, profesorius, buvęs Lenkijos premjeras Jerzy Buzekas. Pirmasis EP pirmininkas iš Rytų Europos, kurį kolegos įvardijo kaip politikos džentelmeną, dvasios aristokratą, tolerancijos įsikūnijimą. Per savo pirmininkavimo laikotarpį J. Buzekas nuveikė daug reikšmingų darbų, vienas svarbiausių faktų, kad pirmąkart per 12 metų EP prezidentui pavyko užmegzti tiesioginį dialogą su Rusijos vadovais ir surengti vizitą į Maskvą.

Kitą dieną, po naujojo Europos Parlamento pirmininko rinkimų, J. Buzekas davė išskirtinį interviu „Bernardinai.lt.“ Su juo kalbėjosi žurnalistė Virginija Januševičienė.

Ar politikui iš Rytų Europos sudėtingiau tapti Europos Parlamento vadovu nei žmogui iš Vakarų Europos?

Dar prieš 2,5 metų, kai pradėjau savo kadenciją, gal ir buvo sunkiau žmogui iš Rytų Europos. Dabar toks įspūdis, kad jau nėra padalijimo į Senąją ir Naująją Europą. Valstybės dabar skirstosi pagal tai, kaip jos sugeba spręsti  ekonominius klausimus, kaip susitvarko su krize. Ir tai yra naujas pasidalijimas. Jis panaikino ankstesnį pasidalijimą, kai buvo Naujoji ir Senoji Europa.

Ar per Jūsų vadovavimo laikotarpį pavyko užtikrinti Europos Parlamento funkcijas, sustiprinti jų galią?

Ne tik pavyko sustiprinti, bet kai kurie siūlo net sumažinti kai kurias Parlamento kompetencijas. Tai, aišku, yra perdėtas reikalavimas. Manau, kad Europos Parlamentas po 2,5 metų mano pirmininkavimo yra kitoks nei prieš tai. Priimant bendrus sprendimus daro įtaką biudžetui, sutartims ir visiems kitiems dalykams, susijusiems su užsienio prekyba. Europos Parlamento įgaliojimai jau beveik tokie pat, kaip kai kurių Europos valstybių, kaip Lenkijos ar Lietuvos parlamentų.

Kokios būdo savybės yra labai svarbios politikui Europos Parlamente? Kas svarbiau – tolerancija ar agresyvumas?

Kadangi ES veikia pagal kompromisų ir atvirumo principą, tai tolerancija yra pagrindinė sąlyga, kad 27 šalys galėtų kartu veikti. Todėl tolerancija yra daug svarbiau nei agresyvumas, tačiau kartais reikia ir trupučio agresijos. Jos man prireikė tada, kai reikėjo ginti Europos Parlamento pozicijas, norint, kad jis taptų svarbesne ir įtakingesne Europos institucija. Ir tai pavyko.

Per Jūsų pirmininkavimo laikotarpį buvo 49 oficialūs vizitai į 24 šalis, 250 susitikimų su užsienio lyderiais. Tam reikia didžiulės energijos. Kas Jums suteikia tokią energiją?

Labai natūralu, kad aš stengiausi atstovauti savo kolegoms iš Europos Parlamento ir visai Europos Sąjungai, kai važiuodavau už ES ribų. Kalbėdavau su prezidentais, premjerais, kaip kovoti su ekonomine krize, kaip kurti bendrą rinką, kad keistųsi ekonomika, kad būtų sukurta naujų darbo vietų. Todėl reikėjo labai daug pokalbių su įvairių šalių aukščiausio rango atstovais. Visa tai buvo daroma labai natūraliai. Kai yra iššūkis, tai reikia rasti jėgų ir energijos jį nugalėti. O kai nėra iššūkio, tai galima truputį pailsėti. Šiuo metu esu jau ne EP pirmininkas, o paprastas narys, bet turiu ne mažiau darbo nei tuomet, kai buvau pirmininkas.

Jums vadovaujant įvyko pirmas Europos Parlamento pirmininko vizitas per 12 metų į Rusiją ir susitikimas su jos vadovais. Kuo šis vizitas buvo ypatingas? Kaip Jūs vertinate santykius su Rusija?

Su prezidentu D. Medvedevu ir kitais Rusijos vadovais pirmiausia kalbėjomės apie energetinį bendradarbiavimą ir apie žmogaus teises. Kalbėjomės, kaip modernizuoti Rusiją ir kaip pagerinti santykius tarp ES ir Rusijos. Kalbėjomės apie pokyčius šalies viduje, apie demokratijos plėtrą, apie labai svarbų dalyką – žmogaus teises. Apie M. Chodorkovskį, S. Magnitskį, A. Politkovskają, apie Čečėniją. Dėl Čečėnijos kalbėjau kelis kartus, nes norėjau, kad būtų išsakytas visos ES požiūris į tą problemą. Turėjau įrodyti Rusijos vadovams, jog esame vieni kitiems reikalingi – Europos Sąjunga ir Rusija. Labai svarbu  išsaugoti priimtas normas. Be jų negali būti gero bendradarbiavimo. Bendradarbiavimo sąlyga yra ta, kad Rusija turi laikytis demokratinių ir žmogaus teisių principų.

Kaip žiūrite į šiandienos Lenkijos ir Lietuvos santykius? Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų spręsti iškilusias problemas?

Nenoriu duoti konkrečių pasiūlymų. Reikia vengti tokių sprendimų, kurie didintų įtampą tarp mūsų valstybių. Visada prieš kažką siūlant reikia pažiūrėti, kokia bus kitos pusės reakcija. Mums visiems reikėtų kartu susėsti ir ramiai, be emocijų, pakalbėti, kas kelia nerimą ir Lietuvai, ir Lenkijai, dėl kokių priežasčių dabar kilo tokia krizė. Reikia surasti tokį kompromisą, kuris leistų lenkams ir lietuviams gerai jaustis, kuris patenkintų abi puses. Aš manau, kad nereikia vartoti tokio termino „vienoj ar kitoj pusėj“, nes esame toje pačioje pusėje: ir lietuviai, ir lenkai. Mes turime bendradarbiauti . Tik tuomet, kai bendradarbiausime, su mumis skaitysis ir kiti.

Ar dabar, jau nebūdamas EP pirmininku, savo autoritetu galite prisidėti prie Lietuvos ir Lenkijos santykių pagerinimo ?

Kaip jau minėjau, reikia tiesiog susėsti kartu ir kalbėtis. Sprendimai gali būti labai paprasti, bet reikia diskutuoti. Surašyti klausimus, o tada eilės tvarka juos spręsti ir žiūrėti, kad ir lenkai, ir lietuviai dėl to klausimo sprendimo būtų patenkinti. Nereikia, kad grupelė žmonių, radikalų, darytų įtaką ir spręstų abiejų valstybių santykius. To negalime leisti. Tada nebus tokio supriešinimo, nes dabar toks įspūdis, jog šalys susipriešinusios. Kalbėti apie problemas reikia sąžiningai, kad diskutuojant neatsirastų naujų.

Kuo galėtumėte pasididžiuoti per savo kadenciją padaręs ir ką pratęsti galėtumėte palinkėti naujam pirmininkui Martinui Schulzui ?

Džiaugiuosi visų pirma dėl to, jog Europos Parlamento funkcijos yra sustiprintos, kad pavyko tai padaryti ir kad Europos Parlamentas gali dayti įtaką sprendimams ne tik Europos Sąjungos viduje, bet ir už ES ribų – ko anksčiau nebuvo. Aš tikiuosi, M. Schulzas pasinaudos galimybe tas funkcijas išnaudoti.

M. Schultzas pasakė, kad ES nebus „vyresnio brolio“ santykių. Kai kurie politikai kuluaruose svarsto, ar tai įmanoma, žinant , kad naujasis pirmininkas yra vokietis, o Vokietija yra didžiausia ES šalis. Kaip  vertinate tokį požiūrį?

Tokia tradicija, kad idėjos turi iš kažkur atsirasti. Jei gerą idėją siūlo vokiečiai, tai ji priimama ir realizuojama. Kitos valstybės irgi turi daug idėjų. Pavyzdžiui,  demokratijos ir vystymo paramos fondas buvo mažesnių šalių idėja, bet ji visiems labai patiko, buvo priimta ir vykdoma. Arba idėja dėl Rytų partnerystės. Ji irgi yra vystoma. Į ją įsitraukė čekai, švedai ir lenkai. Tai yra būtent tų valstybių idėja, o ne vokiečių ar prancūzų. Tokių pavyzdžių galima įvardyti labai labai daug. Svarbu ne tik priimti ir palaikyti pasiūlymus, bet reikia ir daug dirbti, kad jie būtų įgyvendinti. Iniciatyva dėl Šengeno sutarties, dėl sienų atvėrimo, kilo mažame Liuksemburge, o buvo priimta ir palaikyta kitų didžiųjų valstybių. Žodžiu, nėra taip, kad geros idėjos kyla tik iš didžiųjų valstybių. Reikia turėti gerą iniciatyvą, ieškoti bendrininkų tarp kitų šalių, ir visi geri sumanymai gali būti įvykdyti. Kiekviena šalis gali turėti sau naudos iš tų idėjų realizavimo.

***

Pokalbis užsitęsė ilgokai, o už kabineto durų nerimo Lenkijos televizijų  žurnalistai, laukiantys interviu. Baigęs kadenciją EP pirmininkas J. Buzekas buvo teisus: tapus eiliniu Parlamento nariu darbo nesumažėjo.

Prof. J. Buzekas pokalbio metu ne kartą pabrėžė, kad galima būti tikrais lenkais, tikrais lietuviais ir kartu tikrais europiečiais, kad krizės metu valstybėms, esančioms kartu, atlaikyti sunkumus lengviau nei po vieną, ir apie tai reikia kalbėtis su visuomene, kad tą suprastų visi žmonės.