Jėzui persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.

Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės.

O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'“

Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.

Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną.

Jis ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo.

Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.

Kiti skaitiniai: 2 Sam 18, 9–10. 14b. 24. 31–19, 3; Ps 86

Evangelijos skaitinį komentuoja Virginija Mickutė

Jėzui pradėjus skelbti Evangeliją ir gydyti žmones, Jį ima persekioti didžiulės minios. Sunku pasakyti, kokie yra tikrieji tos minios motyvai. Galbūt daugeliui buvo tiesiog smalsu pamatyti pranašą, apie kurį labai sparčiai sklido gandai. Galbūt kažkas galvojo: „Reikia spaustis arčiau, juk galėsiu pasigirti, kad mačiau tą Jėzų!“ Sinagogos vyresnysis Jajiras ir kraujoplūdžiu serganti moteris skiriasi nuo tos minios. Jie ateina pas Jėzų prašyti išgydymo, išgelbėjimo, gyvenimo! Ateina prisiliesti prie Jėzaus arba prašyti Jo prisilietimo.

Taip dažnai ir mes vaikomės sensacijų, dedame tiek pastangų, kad neatsiliktume „nuo mados“, inertiškai darome tai, ką daro visi, patys nelabai suprasdami savo elgesio priežasčių, o kartais net nepagalvodami apie jų pasekmes. Kartais atrodo, kad net ir mūsų tikėjimas tampa kažkoks inertiškas. Sekame Jėzų, bet tas sekimas virsta ritualu, su kuriuo apsiprantame, kurio nebereflektuojame, į kurį nebesistengiame sudėti visos savo širdies.

Teoriškai tikiu, bet ar mano krikščionybė yra praktinė, ar žengiu konkretų tikėjimo žingsnį savo kasdieniniame gyvenime? Šiemet per maldos už krikščionių vienybę savaitę bendravau su kitos konfesijos bičiuliu. Jo paklausta, ar kartais skaitau Bibliją, net nesusimąsčiusi atsakiau: „Žinoma“, o paprašyta pasidalinti konkrečia mintimi, kuria Dievo žodis šįryt į mane prakalbėjo, nuoširdžiai sutrikau... Kokia graži pamoka – kas iš tos Evangelijos, jei jos neperkeliu į savo gyvenimą, jei ja nesidaliju su broliais? Tikėjimas yra labai konkretus ir neatsiejamas nuo konkretaus gyvenimo.

Koks yra mano tikėjimas Jėzumi? Ar puolu Jėzui po kojų kaip Jajiras ir karštai maldauju už savo artimą, kad jis pagytų ir gyventų? Ar turiu tokį tikėjimą kaip toji dvylika metų serganti moteris (kuriai jau nepadeda jokie gydytojai, o ir baigiasi visos santaupos) – tiesti ranką, kad paliesčiau bent Jėzaus rūbo kraštelį? Ar iš viso įmanomas toks tikėjimas, kurio Jėzus prašo iš Jayro, kai šiam buvo pranešta apie jo dukrelės mirtį: „Nenusigąsk, vien tikėk“?.. Tikėjimas, kad viskas yra įmanoma, – juk tai tikėjimas, kad Jėzus Kristus yra Viešpats!

Jei tik paliesiu bent Jo drabužį, išgysiu... Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų... Viskas yra įmanoma prisilietus prie Gelbėtojo arba Jam palietus tave. Kraujoplūdžiu serganti moteris prisilietė prie Jėzaus ir buvo išgydyta. Mirusi mergaitė buvo prikelta Jėzaus prisilietimu. Prisilietimas reiškia artumą, intymumą. Sakramentais, paliktais savajai Bažnyčiai, Jėzus ir šiandien intymiai prisiliečia prie kiekvieno iš mūsų. Jis leidžiasi būti matomas, liečiamas ir net valgomas. Ar trokštu paliesti Jėzų ir pats būti Jo paliestas?

Bernardinai.lt