Jau greitai LDM Vilniaus paveikslų galerijoje bus atidaryta tarptautinė paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“.

Dvigubas kryžius, viršuje užbaigiamas strėle – tai Sapiegų giminės herbas, vadinamas Lape (lenk. Lis). XVIII a. panegirikos šiai giminei ir jos herbui autorius susiejo heraldinius ženklus su Sapiegų dorybėmis ir pergalėmis, kuriomis daugelis giminės atstovų pasižymėjo valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, kultūros ir meno puoselėjime. Sekdami garsiausios lietuvių kilmės didikų Radvilų giminės tradicija, ir Sapiegos galėtų drąsiai teigti, kad senosios Lietuvos valstybės, vėliau – visos Abiejų Tautų Respublikos, Galicijos, naujosios Lenkijos ir Lietuvos istorija – tai jų giminės istorija. Nepapasakota, ne iš vadovėlių pažinta, o išgyventa, kurta, sergėta. Sapiegas, kaip aktyvų istorijos ir kultūros procesų dalyvį, paliudija ir materialūs jų veiklos reliktai – bažnyčios, rūmai, vienuolynai, knygos, paveikslai, kiti meno kūriniai. Deja, likimas jiems nebuvo palankus. Daugelis paminklų prarasta arba telikę jų griuvėsiai, o iš rinkinių šias dienas pasiekė vos jų nuotrupos. Tačiau ir tos nuotrupos, užuominos rašytiniuose šaltiniuose, senieji sunykusių paveldo objektų atvaizdai, nematerialaus pobūdžio relikvijos paliudija Sapiegų giminės ir atskirų jos atstovų išskirtinius nuopelnus stiprinant valstybę, kuriant jos kultūrą ir meną, saugant giminės atminimą, o tuo pačiu ir ugdant piliečių istorinę atmintį.

Kazimieras Jonas Sapiega (apie 1642–1720 m.)

Išskirtinį Sapiegų giminės statusą istorijoje liudija faktai. Per 17 istoriškai aprėpiamų kartų yra žinoma 380 Sapiegų ir Sapiegaičių. Net 73 Sapiegų atstovai įtraukti į išsamų lenkų biografinį žodyną kaip iškilūs istoriniai asmenys. Net 51 Sapiegų giminės atstovas buvo aukštas valstybės pareigūnas, 30 iš jų buvo Lietuvos valstybės senatoriai, net 11 buvo Lietuvos kanclerių ir pakanclerių – t. y. faktiškųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės vadovų. Taip pat jie užėmė ministrų (pvz., buvo garsūs etmonai), kitų aukštų urėdininkų postus, buvo kariuomenės vadai. 3 Sapiegų atstovai buvo vyskupai, keliolika vaivadų ir kaštelionų. Užimtų svarbiausių pareigybių Lietuvoje skaičiumi Sapiegos nusileido tik Radviloms. Sapiegų padėties išskirtinumą patvirtina ir jų giminystės ryšiai su kitomis iškiliausiomis Lietuvos ir Lenkijos giminėmis – Radvilomis, Chodkevičiais, Sanguškomis, Tiškevičiais, Pacais, taip pat Potockiais ir Branickiais.

Tarptautinė paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ kaip tik ir skiriama šiai vienai garsiausių rusėnų kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių. Sapiegoms pašvęstos parodos sumanymas kilo Krokuvos Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių vadovams prof. Jan K. Ostrowski ir Jerzy T. Petrus. Sprendimą pirmiausiai nulėmė palanki aplinkybė, kad per kelis dešimtmečius Vavelio piliai pavyko sukaupti didžiausią Sapiegų giminės meninio paveldo objektų kolekciją. Rengiant parodą, šią kolekciją papildė kitose Lenkijos ir Lietuvos kultūros institucijose saugomos vertybės, susijusios su Sapiegų gimine. Sapiegoms skirta paroda, pavadinta „Sapiegos: kolekcininkai ir mecenatai“, Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje veikė 2011 m. spalio 3 – gruodžio 31 d. Joje buvo eksponuojama ir keliolika iš Lietuvos muziejų bei bibliotekų paskolintų eksponatų.

Vilniuje 2012 m. pirmojoje pusėje surengta tarptautinė paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ yra tarsi Krokuvos parodos tęsinys, kartu ją papildantis, praplečiantis jos teminius rėmus, atskleidžiantis ar akcentuojantis Lietuvos valstybės ir visuomenės raidai labiau aktualius Sapiegų giminės veiklos bei jos atstovų nuopelnų aspektus. Parodoje pristatoma bemaž 300 eksponatų. Ją palydi solidus mokslinis katalogas su išsamiais teminiais įvadiniais straipsniais bei eksponatų apibūdinimais. Vilniuje surengtą parodą eksponatais labiausiai praturtino ir svarbius Sapiegų giminės raiškos laukus pristatyti leido Lietuvos sostinės bibliotekose bei istorijos archyve saugomos vertybės – knygos ir dokumentai.

Istoriniuose grafų Chodkevičių, su kuriais Sapiegos buvo susiję net 8 vedybomis, rūmuose įsikūrusios Vilniaus paveikslų galerijos aštuoniose salėse atskleidžiami keli Sapiegų giminės ir atskirų jos atstovų veiklos bei nuopelnų aspektai. Pirmosiose dviejose salėse lankytojus pasitinka net 72 giminės atstovų žvilgsniai, sklindantys iš unikalios Kodenio bažnyčios portretų galerijos, sukurtos XVIII a. pradžioje. Nors dauguma galerijos portretų tikroviškai ar imaginaciškai vaizduoja realius Sapiegų giminės protėvius, yra čia ir legendinės kilmės ženklų – galerija pradedama Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytenio ir Gedimino portretais, iš kurių savo kunigaikštišką kilmę vedė Sapiegos, akcentavę ir savo romėniškąsias šaknis. Giminės istorija, valstybinė veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, paskyrimai į aukščiausius valstybės postus atsispindi šių salių portretų ekspoziciją papildančiuose įspūdingo turinio ir išvaizdos pergamentuose bei kituose dokumentuose. Jie taip pat paliudija Sapiegų siekį pagrįsti savo kilmę nevengiant ir istorijos falsifikavimo, norą pasiekti garbingus grafų ir kunigaikščių titulus.

Sapiegų giminės nuopelnai kultūros ir meno plėtrai pristatomi keliais aspektais keturiose gretimose salėse. Sukaupti eksponatai leidžia įžvelgi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Abiejų Tautų Respublikos, kaip Vakarų ir Rytų meninių tradicijų sąveikos lauko, fenomeną. Pirmiausiai atskleidžiamas Sapiegų indėlis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sakralinio meno paveldą. Nedaug ne tik didikų, bet ir Europos valdovų giminių galėtų pasididžiuoti, jog net du joms priklausę švč. Mergelės Marijos paveikslai buvo vainikuoti popiežiškomis karūnomis. Sapiegos gali tuo džiaugtis. Jau XVIII a. Romos popiežiai pripažino tiek Kodenio Šv. Onos, tiek Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios Dievo Motinos paveikslų, garsėjusių malonėmis bei globojusių Sapiegų giminę, išskirtinumą. Be šių išsaugotų paveikslų istorinių bei šiandienos reprodukcijų parodoje taip pat pristatomos kitos unikalios sakralinės vertybės, susijusios su Sapiegų dėmesiu Bažnyčiai. Tai vieno dosniausių visų laikų Lietuvos mecenato pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos Vilniaus katedrai testamentu paliktos įstabių Briuselio XVII a. vidurio gobelenų kolekcijos išlikę audiniai, sidabriniai ir auksiniai liturginiai indai, su Sapiegomis susiję prabangūs liturginiai rūbai. Salės centre rodoma unikali XV–XVI a. Sapiegų Evangelija, priklausiusi Žirovičių bazilijonų vienuolynui.

Greta sakralinės dailės kūrinių demonstruojamos ir daugiausia Sapiegų Krasičyno rezidencijoje XIX–XX a. pradžioje sukauptos pasaulietinio pobūdžio meno vertybės – paveikslai, meniniai audiniai, kiti taikomosios dailės kūriniai (pvz., laikrodžiai). Dalis miniatiūrinių istorinių asmenybių portretų primena Rusijos administracijos XIX a. išgrobstytus Derečino rezidencijos rinkinius. Šioje salėje istorine ir menine verte išsiskiria Švedijos karaliaus Jono III Vazos rūmų dailininko nutapytas Izabelės Vazaitės – Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Vazos sesers – portretas. Sapiegų išlavintą meninį skonį liudija ir kiti parodoje rodomi XVI–XVIII a. Vakarų Europos ar vietinių dailininkų sukurti tapybos darbai, portretai, XIX a. meistriškai atliktos dviejų Rembrandto paveikslų kopijos.

Pabrėžiant Sapiegų, kaip meno ir kitų istorinių relikvijų kolekcininkų, nuopelnus gretimoje salėje rodoma Sapiegų sukauptos ir XIX a. sąmoningai demonstruotos (pvz., portretuose) skaitlingos vadinamųjų kontušo juostų kolekcijos dalis. Ginklų ir šarvų rinkinyje savo istorine reikšme išsiskiria Osmanų kariuomenės, 1683 m. pralaimėjusios Vienos apgultį, vadovo Kara Mustafos sulaužyto kardo geležtė. Tai itin vertingas Abiejų Tautų Respublikos karines pergales paliudijantis karo trofėjus.

Sapiegų nuopelnus kultūrai ir menui apibendrina salė, kurioje pristatomi dosniausių fundatorių, pirmiausiai pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos, portretai, bažnyčių ir rūmų statybas, jų prabangą paliudijantys fundaciniai ir kiti dokumentai, Sapiegų inicijuotų architektūrinių ansamblių istoriniai bei šiandienos atvaizdai.

Atskira parodos salė skirta Sapiegų giminės nuopelnams Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo raidai. Joje rodomi žymiausių giminės atstovų, bene labiausiai nusipelniusių Lietuvos valstybės, jos teisės istorijai, portretai, kuriuose pavaizduoti Lietuvos kancleriai, etmonai, Vilniaus vaivados, kiti aukščiausi pareigūnai. Žymiausias jų – tai Lietuvos kancleris, etmonas ir Vilniaus vaivada Leonas Sapiega, aktyviai dalyvavęs kuriant 1588 m. Trečiąjį Lietuvos Statutą ir jį paskelbęs. Vien šio fakto pakaktų, kad jis būtų laikomas ne tik garsiausiu ir talentingiausiu Sapiegų giminės atstovu, bet ir vienu žymiausių visų laikų Lietuvos valstybininkų. Greta eksponuojami Lietuvos kanclerių valdžios ženklai (spaudai), Sapiegų patvirtinti svarbūs valstybiniai dokumentai, Trečiojo Lietuvos Statuto XVI–XIX a. leidimai, Sapiegų heraldiniais ženklais pažymėti kokliai, surasti tyrinėjant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje.

Ekspoziciją užbaigia Sapiegų bibliotekų turtingus rinkinius primenančios vertybės – knygos, dokumentai, grafikos darbai, piešiniai ir pan. Salėje pirmiausiai pristatoma Ružanų rezidencijoje kauptos Biblioteca Sapiehana knygų dalis, liudijanti ne tik Sapiegų bibliofilines nuostatas, bet ir jų nuopelnus steigiant bei aprūpinant Vilniaus akademijos Teisės fakultetą. Kita bibliotekos dalis pristato Krasičyne sukautos Sapiegų bibliotekos įdomiausius veikalus, Romos miesto grafinius vaizdus. Vienas įdomiausių salės eksponatų – XVII a. pradžios „Sapiegų albumas“, arba Vilniaus vargonų tabulatūra. Čia eksponuojami ir keli istoriniai XVII–XIX a. baldai, pažymėti Sapiegų herbu.

Daugumoje parodos salių, taip pat laiptinės erdvėje stengiamasi parodyti pagrindinių Sapiegų inicijuotų architektūrinių ansamblių – bažnyčių, vienuolynų ir rūmų – istorinius atvaizdus bei šiandienos būklės fotografijas, dažnai paliudijančias apgailėtiną nekilnojamo kultūrinio ir meninio paveldo būklę.

Kunigaikščių Sapiegų giminė nuo XV a. Lietuvos ir Maskvos valstybių paribio niekam nežinomų bajorų nuėjo ilgą istorijos kelią iki XVII a. pabaigos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės hegemonų ir XX–XXI a. pasaulio piliečių. Jų atminimą Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje liudija nebylūs bei dažnai apleisti rūmai ir bažnyčios, taip pat kiek labiau iškalbingi muziejų eksponatai, archyvų dokumentai, bibliotekų knygos. Pasklidę po platųjį pasaulį Sapiegos nebeturi tokių tamprių ryšių su savo protėvių tėvyne, pakeitusia sienas ir visuomeninę būtį. Reikia viltis ir tikėtis, kad tokia paroda, skirta Sapiegų giminės istorijai, jos nuopelnams valstybės, kultūros ir meno gyvenime padės išsaugoti istorinius giminės ir jos tėvynės saitus, leis visuomenei geriau pažinti istorinių asmenybių, iškilių giminių indėlį į krašto raidą, aktualinti kultūrinį ir meninį paveldą, jį branginti ir saugoti, kaip svarbų istorinės atminties, ugdančios sąmoningą pilietį ir šalies patriotą, ženklą. Organizatoriai taip pat tikisi, kad parodos lankytojai per vienos garsiausių Lietuvos didikų giminių istoriją ir paveldą patirs neišdildomų estetinių įspūdžių bei bendros praeities pažinimo džiaugsmą.

Paroda veiks LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilniuje), 2012 m. vasario 16 - gegužės 20 d.

Lenkų institutas