Aptikta ankstyviausia „Monos Lizos“ kopija
![]() |
|
EPA nuotrauka |
Madrido Prado muziejuje aptikta, kaip manoma, ankstyviausia Leonardo da Vinci „Monos Lizos“ kopija, kuri buvo tapoma tuo pat metu, kaip ir originalas.
Atradimas, vadinamas vienu įspūdingiausių pastaruoju metu, padarytas darbą konservuojant. Manoma, kad tai padės atskleisti, kaip tuo metu atrodė žymioji pozuotoja, praneša telegraph.co.uk.
„Šis sensacingas atradimas pakeis mūsų supratimą apie žymiausią pasaulyje paveikslą“, – teigiama leidinyje „Art Newspaper“, paskelbusiame apie radinį.
Ilgą laiką manyta, kad Prado muziejuje saugomas paveikslas yra vienas iš dešimčių išlikusių tikslių kopijų, nutapytų po L. da Vinci mirties, tačiau dabar tvirtinama, kad jį nutapė vienas iš pagrindinių jo mokinių, dirbusių greta meistro.
Luvre saugomas originalas, pridengtas stiklu, užtemdytas suskilinėjusio, patamsėjusio lako, taigi paveiksle vaizduojama moteris atrodo daug senesnė nei iš tikrųjų. Dėl paveikslo trapumo manoma, kad jį valyti ir restauruoti yra per daug rizikinga.
Tačiau meno istorikai mano, kad Prado „Mona Liza“, nuo kurios šiuo metu šalinami tamsūs dažai, atskleis, kaip ji iš tiesų atrodė tuo metu.
„Tai suteikia mums daug ryškesnį jos gundančių akių ir paslaptingo šypsnio įspūdį“, – rašo „Art Newspaper“.
Su tuo, kad ši paveikslo „Mona Liza“ kopija buvo nutapyta L. da Vinci studijoje ir buvo kuriama tuo pat metu, kaip ir originalas, sutinka ir Luvro, ir Prado ekspertai.
Manoma, kad šiam paveikslui pozavo Lisa Gherardini, Florencijos audinių pirklio Francesco del Giocondo žmona. Manoma, kad jis nutapytas tarp 1503 ir 1506 metų.
Ana Gonzalez Mozo, Prado technikos specialistė, atradimus pristatė praėjusį mėnesį Londono nacionalinėje galerijoje vykusios konferencijos, skirtos L. da Vinci, metu.
Anot jos, Prado kopija įdomiausia tuo, ką ji atskleidžia apie L. da Vinci originalą. Madrido kopijoje kai kurios paveikslo vietos išsilaikiusios geriau nei Luvre saugomame paveiksle.
„Tuomet Vaclovas patyrė atstūmimą ir nuoskaudų priklaupė. Tačiau nepaisant to, po tų lemtingųjų 1976-ųjų jis vis dėlto kūrė pagrindinius vaidmenis“, – sako J. Katinaitė.












































