Zenekos nuotrauka

Sodybą, kurioje gimiau, supo tankus alksnynas, beveik kilometriniu puslankiu mano Tėvo apsodintas juodųjų, raudonųjų serbentų ir agrastų krūmais. Tie vešlūs dideles kekes su stambiomis uogomis auginantys uogakrūmiai visi buvo Tėvo sukultūrinti. Buvusio Raseinių krašto šviesuolio sodyba skendo, kvepėjo žydinčių šeivamedžių ir alyvų krūmuose.

Tai tikras rojaus kampelis.

Iš tolo matėsi senoje liepoje tarp tvirtų šakų įkeltas gandralizdis su kasmet gausia gandrų šeimyna – lyg vienu gyvenimu papildantis ir praturtinantis mažą, vos penkias sodybas turintį Žuveliškių kaimą (vėliau šis kaimas buvo perkrikštytas į „Žieveliškių“ kaimą), o dabar jo iš viso nėra. Per buvusio žydinčio kaimo vidurį bėga Kauno – Klaipėdos autostrada, kurios šlaitus skalauja Raseinių Žuvininkystės verslo tvenkiniai, ir kryžkelėje stovi visų pravažiuojančiųjų akis traukianti „karčiama“ „Karpynė“.

Vaikystėje šalia mano gimtojo namo dumblinomis taikingai ramiomis akimis žibėjo nendrėse ir ajeruose paskendęs prūdas, kuriame pravažiuojantys visų tolimesnių kaimų gyventojai pagirdydavo savo arklius ir, pervažiavę per atvirą seklų prūdo pakraščio vandenį, galėdavo gerai sudrėkinti perdžiūvusius vežimų ratus, kad toliau kietais akmenuotais keliukais bedardant ratlankiai nenulakstytų.

Kaip godžiai geria, muistosi, šlapiais snukiais vienas kitą krapina, taškosi mauruotu vandeniu, savo kietomis kaktomis kasosi savo stangrius sprandus ir smagiai ilgus šlapius karčius purto bėriukai, sarčiukai ir juodžiukai – tokie mano vaikystėje matyti vaizdai atrodė užburiamai, dieviškai nuostabūs... Todėl tik išgirdusi, kad pro šalį rieda ratai (raseiniškiai vadindavome brikos), kaip kulka lėkdavau pasižiūrėti ir tuo gyvu vaizdu pasigrožėti.

Neprisimenu, kurioje pradinės mokyklos klasėje gavusi užduotį parašyti laisva tema rašinėlį, iš visos širdelės ir šilčiausių jausmų sukaupusi, sukūriau ilgą „personifikacinį“ pasakojimą apie mano prūde geriančius ir tarp savęs besikalbančius arkliukus. Atsitiko taip, kad mano mokytojas, neturėdamas jokios fantazijos ir perdėtai realistiškas, iš mano rašinio prieš visą klasę išsijuokė ir išsityčiojo, garsiai su ironija pabrėžtinai paskelbdamas: „Tik pamanykite, Survilaitės arkliai moka kalbėtis!..“

Vaikams buvo daug skanaus juoko, o man tik ašarų pakalnė ir ilgalaikė labai karti, man sunkiai pakeliama patyčių dozė: „Tai, apie ką tavo arkliai kalbasi? Gal tu pati su jais pasikalbi? Apie ką kalbiesi?.. O gal tu arklių kalbą moki?“ ir t. t., ir t. t. – lyg mirtini nuodai pribaiginėjo mane vaikų patyčos. Kad vaikai gali būti labai žiaurūs ir negailestingi, – tą patvirtina ne vien vaikų psichologai... Nuo to laiko savo rašinėlius stengiausi rašyti realiai ir žemiškai – taip, kaip visi...

Dar viena mano kaimo asmeniško pasigėrėjimo atrakcija buvo kaimo vakaruose stūksantis senas krūmais ir medžiais apaugęs Palendrių piliakalnis. Atrodo niekuo ypatingu neišsiskiriantis nuo kitų Lietuvos piliakalnių, tačiau jis irgi turėjo savo skaudžią, tragiškais istoriniais įvykiais pažymėtą istoriją, paženklintą net visos Lietuvos žemėlapyje.

Prie jo buvo varomi ir šaudomi Raseinių žydai... Mūsų šeimai jis papildomai reiškė mūsų šeimos tragediją, nes 1946 metais netoli šio Piliakakalnio per Šv. Petrą (birželio 29 d.) berinkami žemuoges žuvo mano du broliukai...

Eugeniukas (10 metų), kuris netyčia užlipo ant nuo karo likusios minos, susisprogdino save ir mirtinai sužeidė netoli žemuoges renkantį broliuką Juozuką (14 metų).

Gaivų ir rasotą švento Petro rytą

Saulei patekėjus dvi žvaigždelės krito.

Rinko brolužėliai žemuoges raudonas, –

Braidė baltos vėlės po rasotą kluoną.

Žemuogėlės raudo, biro į delniuką,

Kol staiga pavirto kraujo lašeliukais.

Raudonavo šlaitas krauju aptaškytas, –

Gedulingai gaudė Angelo trimitas.

Degė vaško žvakės. Verkė Paukščių kelias,

Kai juo iškeliavo mano du broleliai... (J. S. eil. „Sesulės rauda“, 1975 m.)

Šią šeimos tragediją prisimenu lyg baisaus košmaro sapną, ir visada stengiuosi maldomis jį nuvyti kuo toliau nuo savo amžiams sužeistos, niekada neišgyjančios sielos...

Prisimenu, per broliukų šermenis Mama mane išmokė sukalbėti jiems „Amžiną atilsį“, sakydama, kad jiems danguje toji maldelė labai pagelbės.

„Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tenai, tešviečia...“ – kartojau ir kartojau po šimtus kartų, įsivaizduodama, kad, kažkur sėdėdami ant debesėlio, jie girdi mano maldelę ir tikriausiai džiaugiasi...

Dažnai nubėgdavau ir prie Piliakalnio į broliukų žuvimo vietą, kur riedant per skruostus ašarėlėms vis kalbėdavau ir kalbėdavau jiems „Amžiną atilsį“.

Vieną dieną susivokiau, kad „Amžiną atilsį“ man reikia sukalbėti ir čia pat gulintiems sušaudytiems žydams. Kai pasigyriau Mamai, kad kalbu maldą ir žydams, mama paaiškino, jog žydai turi kitokią religiją ir kitokias maldas, tačiau pagyrė, kad darau gerai – mirusieji vis tiek tave supras ir pasidžiaugs. Kalbėk ir jiems...

Įdomu, kad būdama dar maža tautos tragediją, susijusią su žydų šaudymu, labai aiškiai realizavau: tai yra skaudžiai išgyvenau ir smerkiau jų žudikus. Net konkretų žmogų, pavarde Savickis, pažinau. Pirmiausia atkreipiau dėmesį į tai, kad sutikus tolimesnį kaimyną Savickį, Mama su juo nesisveikina, kai šiaip mano kaime niekas pro nieką nepraeidavo nepasisveikinę.

„Kodėl, mama, su tuo žmogum nesisveikini?“ – paklausiau. „Jis labai blogas žmogus. Su juo niekas nesisveikina“, – paaiškino mama. „Ką blogo jis padarė?“ – „Mūsų kaimynai matė jį varantį šaudyti žydus...“

Tai buvo paprasčiausias kaimiečių moralinis teismas žudikui, kuris, kiek žinau, buvo labai veiksmingas, nes Savickis po kurio laiko, matyt, neišgyvendamas sąžinės priekaištų, savo daržinėje pasikorė.

* * *

Už Piliakalnio lyg nekurstomas laužas vakarais pamažu užgesdavo ir nuskęsdavo saulė, suteikdama kaimui paslaptingo vidinio grožio ir šiek tiek bauginamos tamsėjančios stebuklines pasakas primenančios blausios ramybės... Tuos vaizdus nuo mažumės esu taip nerealiai sureikšminusi ir giliai įsiauginusi į savo širdį, kad prieš juos kartais net šveicariškos Alpės man atrodo nieko vertos.

Apie savo gimtąjį Maironio apdainuotą kraštą galėčiau prirašyti tomus romantiškiausių pasakojimų, tačiau visuose juose būtų įpintas neišblunkantis knygnešio Senelio ir Mokytojo Tėvo vaizdas.

Taigi pirmiausia apie Tėvą – neeilinį XX a. pirmosios pusės lietuviško kaimo šviesuolį Mokytoją JONĄ SURVILĄ, gimusį 1899 m. Raseinių apskrityje, Batakių valsčiuje, Varnaičių kaime.

Tai neeilinis, gabus pedagogas ir aktyvus tuometinės nepriklausomos Lietuvos visuomenininkas, visų gerbiamas ir mylimas Mokytojas, ilgai išlikęs Jį pažinojusių raseiniškių atmintyje.

Mano senelio Knygnešio Martyno Survilos šeima buvo gana gausi – net septyni vaikai: Petras (gm. 1882 metais), Mykolas –20 a. pradžioje emigravęs į Ameriką, likęs senberniu, ir šeštajame 20 a. dešimtmetyje Amerikoje miręs, dar – Stasys ir trys dukterys: Ona, Petronelė ir Pranciška bei jauniausias mano Tėvas – Jonukas, būsimasis Raseinių krašto Mokytojas...

Pradinį išsilavinimą Jonas Survila gavo Batakių mokykloje, o 1919 metais sausio 19 dieną išlaikęs egzaminus buvo priimtas į Raseinių gimnaziją. Kadangi iki mokslo metų pabaigos mokytis buvo likę vos keli mėnesiai – 1919-ųjų pavasarį į antrąją gimnazijos klasę nebuvo perkeltas, tačiau, būdamas gabus ir per vasarą savarankiškai pasimokęs, rudenį eksternu išlaikė visus pirmos klasės egzaminus ir sėkmingai pradėjo mokytis antroje Raseinių gimnazijos klasėje.

1922 metais birželio mėnesį baigė keturias gimnazijos klases, (žr. nuotrauką V. Aleknos knygoje „Raseinių gimnazija“, p. 62.) pasiėmė pažymėjimą ir rudenį išlaikė stojamuosius egzaminus į Tauragės mokytojų seminariją, o vėliau pedagoginius mokslus dar pratęsė Kauno mokytojų seminarijoje, kurią su pagyrimu baigė 1925-aisiais.

Tėvas buvo paskirtas mokytojauti į Šakių apskritį, kur išdirbo mokytoju iki 1928 metų pavasario.

1928-aisiais Lietuvoje įsigaliojo Vyriausybinis privalomo pradžios mokyklos lankymo įstatymas, todėl mokytojas Jonas Survila sugrįžo į gimtąjį kraštą – Raseinius, norėdamas pagelbėti organizuoti Raseinių apskrityje pradinių mokyklų steigimo tinklą.

Mokytojų seminarijos diplomo gavimo proga vyriausias brolis Petras (jis vėliau buvo nukankintas ir badu mirė Sibire), ūkininkavęs Raseinių apskrityje, padovanojo jam arklį Sartį ir ratus, kad plačiau ir greičiau galėtų važinėti po Raseinių apylinkes, apsižvalgydamas, kur būtų galimybė įkurti pradines mokyklas...

Iš to krašto kilęs rašytojas Viktoras Alekna prisimindavo, koks išlepintas buvo Survilos Sartis: „Gerdavo tik iš šulinio pasemto vandens kibiro...“ Tuo tarpu, visus arklius buvo galima pagirdyti Šlynos upelėje – Sartis Šlynos vandens negėrė... Survilos mokiniai, prisisėmę iš šulinių kibirus vandens, laikė didele garbe, galėdami iš savo kibiro pagirdyti pro šalį važiuojančio Mokytojo Sartį.

„Žinoma, ir ne tik pagirdyti Sartį, bet ir su Mokytoju pasikalbėti, – prisimindavo buvusi mokinė raseiniškė Lazdauskaitė. – Mokytojas turėjo įgimtą pedagogo talentą: visada mokėdavo užmegzti su vaikais jiems įdomių pokalbių, jų paklausinėti, juos išklausinėti ir išklausyti...“

Buvusi mokinė Aldona Bakutytė (gyv. Vilniuje) prisimena, kaip ji, ganydama karves netoli keliuko, kuriuo kas dieną pėsčias į mokyklą ir atgal praeidavo mokytojas Survila, nujausdama, tą laiką, kai jis praeis, tyčia pasivarydavo arčiau keliuko karves ir nenuleisdama akių laukdavo, kada mokytojas prie jos sustos ir padainuos:

„Ėsk, karvyte, žalią šieną

Ir atnešk man balto pieno.

Ėsk, Žaloji, po kluonelį –

Nešk pienelio po puodelį.

Ėsk, karvyte, po kelmynę –

Nešk pienelio po puodynę.

Ėsk, karvyte, po dirvoną –

Nešk pienelio po uzboną...“ (Sena lietuvių liaudies daina )

Tą dainelę Aldona greitai išmokusi atmintinai ir galėjusi visą Mokytojui padainuoti pati, už tai susilaukdama iš jo pagyrimų. O vieną dieną Mokytojas jai net seną apiplyšusį elementorių padovanojo, parodė, kaip atpažinti raides ir pasakė: „Tai mano Knygnešio Tėvuko dar iš Prūsų parneštas elementorius... Ganydama karveles gali ir dar vieną reikšmingą Tėvynei darbą nudirbti – išmokti skaityti... Jei gerai skaitysi – gal tave iš karto į antrą skyrių priimsiu...“

Paglostęs jos galvelę Mokytojas...

Susijaudinusi Aldona prisimindavo: „Po tokio patarimo su didžiausiu uolumu ėmiau mokytis skaityti, o mokytojas eidamas pro šalį mano žinias patikrindavo ir pagirdavo. Koks neapsakomas džiaugsmas būdavo!!! Niekada savo paskutinio ganymo metų ir tokios širdingos draugystės su mokytoju Survila iki mirties nepamiršiu...“

Aldona dažnai dalinosi savo vaikystės džiaugsmais jau užaugusi ir tapusi mano kolege mokytoja.

Pradinių mokyklų organizavimas ir įkūrimas Mokytojui Survilai sekėsi labai gerai: surasdavo ūkininkų, kurie sutikdavo savo namuose priimti būsimus apylinkių pradinukus. Kiek blogiau buvo tik su mokytojais, kurių labai trūko net nediplomuotų, o apie pedagogų diplomus turinčius – nebuvo net kalbos.

Ištyrinėjęs ir apvažinėjęs visą apylinkę, pagaliau užsukęs į Paišlynio kaimą pas ūkininką Juozą Alekną prikalbino jį vieno didelio gyvenamojo namo gale atidaryti naują pradinę mokyklą visiems keturiems pradiniams skyriams iš karto, o pats apsiėmė pasilikti tos mokyklos vedėju ir mokytoju.

Toji Survilos įkurta pradinė mokykla klestėjo daugybę metų. Nors okupavus Lietuvą mokyklos šeimininkai buvo apšaukti sovietų valdžios priešais, buožėmis nacionalistais ir išvežti į Sibirą – mokykla, visų aplinkinių vadinama „Survilos Aleknyne“ daugelį metų buvo kaimo vaikams reikalinga, išsilaikė ir sovietiniais metais.

Kartą Raseinių turguje (apie 1980 metus) vienas mano sutiktas nepažįstamas kaimietis, netyčia įsikalbėjus, pasakė, kad jis yra baigęs tris pradinius skyrius „pas mokytoją Survilą Aleknynėje“...

B.d.

Lūžtantys laiko laiptai (I)