Nors televizoriaus žiūrėjimas yra tvirtai įsišaknijęs tarp populiariausių laisvalaikio formų, tačiau atsiranda tokių keistuolių, kurie visiškai atsisako šios pramogos.

Štai vieni šeimos draugai gimus vaikeliui apsisprendė atsisveikinti su dažniems namams privalomu daiktu ir padovanojo jį savo bičiuliams. Tie, matyt, nelabai tikėdami tokio apsisprendimo negrįžtamumu dar patikino, kad „pagal pareikalavimą“ televizorius bus iš karto sugrąžintas pirmiesiems šeimininkams. Tačiau iki šiol to neprireikė, nes jauna šeima puikiai išsiverčia ir be šio prietaiso. Pasak jų, galbūt tik įdomesnės sporto varžybų transliacijos dar viliotų prisėsti prieš žydrąjį ekraną, tačiau turint gerą interneto ryšį ir dėl to jokių problemų nebekyla. Dabar norimas rungtynes galima peržiūrėti sau patogiu metu, neaukojant brangaus laiko privalomoms TV reklamos pertraukėlėms.

Tokių šeimų kaip mūsų draugai daugėja. Ir to nesinorėtų vadinti laikina mada, kaip kad teko kažkur skaityti. Vieniems tai tampa vos ne egzistenciniu pasirinkimu, kovojant su nuoboduliu ir beprasmybės suvokimu. Kitiems tai greičiau prilygsta natūraliai gynybinei reakcijai ir poreikiui atsirinkti iš to, kas jiems siūloma. Nebesinori būti pasyviu vartotoju, kuriam brukamas visoks šlamštas. Juk retas po to eina ir visiems skalambija: „Štai žiūrėkite, aš nebežiūriu televizoriaus!“ Tiesiog tai natūraliai išplaukia iš kalbos, kai pašnekovas nori pasidalinti dar viena televizinės meilės istorija ar kokiu kriminalu, o tūlas nuoširdžiai jam prisipažįsta: „Žinai, o man jau įgriso – kasdien tas pats per tą patį.“ Tad kur čia ta poza? Juk neapsimetinės žmogus, kad vis dar orientuojasi televizijos serialų peripetijose ar girdėjo paskutinius Garliavos herojų pasisakymus. O nuo ištikimų televizijos gerbėjų niekur neišsisuksi – nei darbe, nei svečiuose, nei kokioje kitoje viešoje vietoje.

Gali kilti klausimas, ar nesutriks nuo televizijos skleidžiamo informacinio lauko atsijungusiojo santykiai su kitais žmonėmis? Ar nesijaus jis balta varna tarp savo giminių, pažįstamų ar bendradarbių?

Na, pirmiausia jis bus daug ką girdėjęs iš kitų informacijos šaltinių. Tos pačios žinios mus pasiekia ir per radiją, ir per laikraščius, ir per internetą. Be to, jei toks žmogus nuoširdžiai domėsis tuo, ką jam nori pasakyti kiti, jis neišvengiamai susidarys bendrą vaizdą apie įvairių TV tinklelių pasiūlą. Ir tikrai nereikės aukoti valandų valandas, kad sužinotum, kas šiuo metu yra ant bangos, o kas jau seniai žiūrovų išbalsuotas ar nureitinguotas lauk. O tai, kad jūsų žinios atsilieka bent pora mėnesių ar metų, leidžia netikėtai atrasti seniai atskleistą tiesą– pasaulyje, taip pat ir televizinijos, nieko naujo nebeišrandama. Todėl kaip naujiena pristatomi dalykai jums pasirodo jau kažkur matyti bei girdėti.

Televizoriaus garbstymo atveju mus labai klaidina normalumo dėsnis. Juk tai, ką mėgsta daryti dauguma, tampa standartu, savotiškai pateisinančiu ne visuomet sveiką gyvenimo būdą. Juk praktiškai visi esame girdėję apie mankštos naudą sveikatai. Tačiau apsižvalgę aplinkui, turėtume sąžiningai konstatuoti, kad normalus elgesys yra žmonių pasyvumas, o ne fizinis aktyvumas. Štai tokia susiklostė gyvenimo norma, ji būdinga daugeliui. Bet ar tai atitinka mūsų tikruosius poreikius?

Televizija nusiviliama ne tik pas mus, bet ir Vakarų pasaulyje. Teko girdėti, kad tenykščiai baldų gamintojai ėmė taikytis prie besikeičiančių vartotojų įpročių. Pasirodo, jog vis labiau populiarėja lentynos, sekcijos ir komodos su specialia vieta televizoriui, kurį galima aklinai paslėpti nuo kambaryje esančių žmonių akių. Tad jei nori pasižiūrėti kokią laidą, atitrauki nuo ekrano skiriančią širmą ir stebėk sau į valias. O jei nepageidauji, kad visi namiškiai susmeigtų žvilgsnius į vieną tašką, ne tik kad išjungi televizorių, bet ir paslepi jį, kad daugiau nebegundytų.

Tikrai genialus sprendimas, kuris praverstų daugelio namuose. Juk tikriausiai ir jums yra ne kartą tekę būti svečiuose, kur karaliauja įjungtas televizorius. Visas dėmesys nejučia nukrypsta į mirguliuojantį ekraną. Tuomet norom nenorom esi priverstas gyventi televizijos peršamo gyvenimo rimtu – apkalbėti svetimus talentus, sėkmes ar nelaimes. Taip už kadro lieka šalia esančių žmonių išgyvenimai, tarsi jų patirtis būtų mažiau įdomi ir vertinga nei tų „iš ekrano“. Panašiais atvejais nejučia prisimenu puikų epizodą iš kino filmo „Amelija iš Monmarto“, kai pagrindinės herojės istorija prasideda būtent tą dieną, kai žiniasklaida beveik viso pasaulio dėmesį buvo prikausčiusi prie princesės Dianos tragedijos.

Šis įkvepiantis filmas kartu ir įspėja, kad atsisakę televizoriaus neišvengiamai pajusime tuštumą, kurią reikės užpildyti kažkuo kitu. Ir nebūtinai ta „kita“ veikla bus prasmingesnė nei iki tol. Asmeninė ir artimų žmonių patirtis rodo, kad dažniausiai vakuojančią vietą užima internetas. Iš pradžių jis subtiliai pasiūlo daug gerų dalykų – gali atsirinkti norimą informaciją, susisiekti su bendraminčiais ir panašiai. Tačiau ilgainiui gali išsivystyti tokia priklausomybė nuo mėgstamų puslapių vartymo, elektroninio pašto tikrinimo ar daugiadienių žaidimų, kad iš laiko perspektyvos įjunkimas į televizoriaus žiūrėjimą atrodys kaip nekaltas vaiko užsiėmimas.

Jei vis dėlto manote, kad visiškas televizoriaus atsisakymas yra iš fantastikos srities, visai netolima istorija liudija ką kita – žmonių įpročiai gali keistis, ir tai neretai vyksta neprognozuojama linkme. Štai taip pirmuosius televizijos žingsnius 1939 metais komentavo „The New York Times“: „Televizijos problema yra ta, kad žmonės turi sėdėti įsmeigę akis į ekraną – eilinė Amerikos šeima neturi tam laiko. Todėl programų vedėjai įsitikinę, jog ... televizija niekada nebus rimta [radijo] transliacijų varžovė“ (cituojama iš D. G. Myers „Psichologija“).

Ir pabaigai norėtųsi pasidalinti asmeninių santykių su televizoriumi istorija. Prieš persikeldami į naujus šeimos namus, buvome numatę garbingą vietą televizoriui – valgomajame, ant sienos, priešais stalą. Planavome, kad bus labai patogu ir jauku visiems kartu susėsti pietų ar vakarienės ir ką nors tuo metu žiūrėti. Tačiau atsitiko taip, kad kažkaip pritrūkome pinigėlių brangiam pirkiniui (juk nesinorėjo bet kokio televizoriaus), tad kurį laiką jam paruošta vieta buvo tuščia. Ir ji netikėtai puikiai pritiko Kristaus ikonai, kurią gavome dovanų įkurtuvių proga. Ilgainiui šis paveikslas taip įsigyveno toje erdvėje, kad jau nebepakilo ranka kuo nors jį pakeisti. O sustiprėjus namuose antitelevizinėms nuotaikoms ir visai apsisprendėme išgyventi be televizoriaus. Jo labiausiai pasigenda mūsų vaikai, bet apie tai rengiuosi parašyti kitą sykį.