Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“. Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

Kiti skaitiniai: 2 Sam 24, 2. 9-17; Ps 32

Jėzus sugrįžta į savo gimtąjį miestą, kur jį nustebina saviškių netikėjimas. Jie piktinasi, kad Dievas veikia šiame gerai pažįstamame žmoguje. Juk kuo daugiau žinome apie kitą, tuo daugiau jo klaidų ir trūkumų pastebime. Kai ką nors pažįstame pernelyg gerai, kyla pavojus nustoti tą žmogų gerbti. Keistas paradoksas – kuo geriau pažįsti, tuo mažiau vertini.

Ar panašiai neatsitinka ir mūsų tikėjimo gyvenime? Skaitome Dievo žodį ir sau sakome: „Jau tiek kartų esu tai girdėjęs“. Girdime pamokslą ir galvojame: „Neįspūdinga, nieko naujo, nuobodu.“ Kaip lengvai galime apsiprasti su Krikšto malone, Eucharistijos šventimu, malda ir šlovinimu. Ar neatsitinka taip, kad nustojame gerbti Tą, kurį tariamės jau pakankamai pažįstantys, ir pradedame imti malonę veltui? Kaip savaime suprantamą dalyką... Bet Dievo malonė, mus nuplovęs brangiausias Jėzaus Kraujas nėra savaime suprantamas dalykas. Tai dovana, kurios nenusipelnėme, kurios nesame ir niekada nebūsime verti.

Viešpatie, neleisk, kad imčiau Tavo malonę veltui, neleisk nustoti trokšti Tave pažinti!

Bernardinai.lt