Pasaulio ekonomikos forumas Davose visada buvo aukšto lygio renginys, kvietimai į jį buvo, o galbūt ir tebėra itin vertinami. Tiesa, šiais metais dalyvių Davose nebuvo tiek daug kaip paprastai, o ir garsenybių desantas į Šveicarijos kalnų kurortą atvyko kuklesnis.

Davosas garsėdavo kaip aštrių pasisakymų, garsių ir ilgų kalbų bei gerų, o kartais – utopiškų idėjų kalykla, bet šie metai buvo truputį kitokie. Euro zonos ekonomikai siūbuojant ant siūlo, pasaulį krečiant jaunimo nedarbo karštinei, didėjant nesantaikai tarp Irano ir Vakarų šalių, bomboms drebinant Iraką bei Nigeriją – politikos, ekonomikos ir žiniasklaidos elitas tikrai turėjo apie ką pasikalbėti, tik garsių kalbų iš tribūnų taip ir nepasigirdo.

Karštas diskusijas provokavo ne tik euro zonos krizė, kuri politikams ir ekonomistams Davose rūpėjo labiau nei verslininkams, bet ir „okupuotojų“ tema, kurią paaištrino ir protestai netoli itin saugomų Davoso parodų rūmų. Tiesa, tarp 15 tūkstančių Davoso ekonominio forumo dalyvių buvo ir „okupuotojų“ atstovų, bet, pasak vieno iš jų, jais Davose niekas nesidomėjo, todėl jiems beliko daryti tai, ką dauguma forumo dalyvių daro jau daugybę metų – komunikuoti ir megzti kontaktus.

Komunikacija, neformalus bendravimas ir gebėjimas užklupus žmones netikėtose vietose išpešti gerus sandėrius ar bent jau gerus pažadus visada buvo Davoso ekonomikos forumo šerdis. Pasak žiniasklaidos profesionalų, metų metais „dengiančių“ Davoso forumus – painiuose parodų salių koridoriuose vaikšto daugybė verslininkų, politikų, nevyriausybinių organizacijų atstovų, kurie labiau nei ko kito trokšta galimybių.

Vieni – sėkmingai investuoti, kiti – sėkmingai susitarti, na o treti – išpešti pažadą dėl klimato kaitos, skurdo mažinimo, žemės minų ar kitų programų. Sklando legendos, kad buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas pažadą nevyriausybininkams paremti žemės minų naikinimo programą davė ne kur kitur, o tualete. Taigi, šiemet nelikus griausmingų kalbų ir didžių pažadų, kai kas Davose nepasikeitė – bendravimas liko toks pat.

Šiais metais Davose koridoriuose verslininkai karščiausiai diskutavo apie verslo ir investavimo galimybes Pietų Amerikoje, džiūgavo susitarę su kinų verslininkais ir svajojo apie milijonus pasaulio neturtėlių, kurie, pasak ekonomistų, jau netrukus taps vartojančia viduriniąją klase – verslininkų svajone.

Kiek mažiau džiugesio buvo girdėti euro zonos krizę aptariančių verslininkų ir politikų būreliuose. Tiesa, ir čia žinios buvo gana prieštaringos. Vieni Europai būrė 10–15 metų ekonomikos stagnaciją, kiti sakė, kad jau matyti atsigavimo ženklų. Esą pamažu į gerąją pusę judanti JAV ekonomika gali iš mirties taško išjudinti ir Europos pinigus. Buvo ir tokių, kurie sakė, kad neverta pasitikėti Davoso prognozėmis, nes jos visada būna klaidingos. Visgi tai, kad paprastai atsargūs verslininkai Europos rytojaus nepiešia juodomis spalvomis, suteikia šiek tiek vilties.

Tiesa, juodų spalvų buvo matyti karščiausioje Davoso diskusijoje, kuri kilo dėl jaunimo. Tiksliau, dėl jaunimo nedarbo, kuris tampa itin didele problema visame pasaulyje, o kartais, kaip tai įvyko Arabų pavasario metu, gali sukelti net revoliucijas.

Nedarbo statistika teigia, kad pasaulyje apie 200 milijonų žmonių neturi darbo, 75 milijonai iš jų – 16–24 metų jaunimas. Kai kuriose arabų šalyse 90 procentų jaunuolių neturi darbo, JAV tokių yra apie 23 procentus, o Ispanijoje – pusė visų jaunų žmonių – bedarbiai. Jaunimas jau imtas vadinti prarastąja karta, nes nerasdami darbo jie negauna patirties, neturi pinigų, o dažnai ir vilties gyventi geriau. Kasmet apie 40 milijonų jaunų žmonių papildo darbo rinką, bet darbo visiems neužtenka.
Darbo nėra ne tik todėl, kad traukiasi ekonomika, o pasaulį viena po kitos krečia didėlės ir mažos ekonomikos krizės. Darbo stinga ir dėl technologijų pažangos, mokymo įstaigų nesugebėjimo prisitaikyti prie rinkos ar paprasčiausių biurokratinių kliūčių.

Davoso forumo dalyviai diskutuodami sprendė, ką daryti, kad kuo daugiau jaunų žmonių dirbtų, nes nedirbantys jaunuoliai – akmuo po kaklu ne tik šeimai ar valstybei, bet ir ekonomikai, nes nedirbdami jie nevartoja tiek, kiek galėtų. Pasak vieno Jeilio universitete ekonomiką dėstančio profesoriaus – „nedarbas užknisa, o jaunimo nedarbas užknisa dar labiau“.  

Tiesa, gelbėjimosi rato jaunimo nedarbo problemai Davoso forumo dalyviai nenumetė, galbūt todėl, kad dar neaišku, kaip reikia gelbėtis.

Nedarbas, nelygybė ir euro zonos krizė – karščiausi ne tik Davoso forumo, bet ir viso pasaulio diskusijų objektai. Manoma, kad šie trys banginiai šiais metais pasaulyje bus itin matomi.

Pagal BBC, Foreign Policy ir The Economist informaciją parengė Jūratė Važgauskaitė