Vladas Didžiokas, „Žmonos portretas“, 1925

Vasario 2 d., ketvirtadienį, 17 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) rengiamas knygos „Barbora Didžiokienė: mažosios dailininkės prisiminimai” pristatymas. Dalyvaus knygos sudarytoja Ramutė Rachlevičiūtė, istorikė prof. Dalia Leinartė, aktorė Birutė Mar, dailės istorikai Justina Augustytė ir dr. Helmutas Šabasevičius, muzikantės Marija Berezina (smuikas) ir Liucija Vlasenko (akordeonas).

Barboros Didžiokienės (1896–1976) gyvenimo aprašymas, saugomas Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Barboros ir Vlado Didžiokų archyve, yra unikalus, dar nepakankamai nagrinėtas dailėtyros šaltinis. Jis parašytas nesirūpinant skyrių išdėstymu, proporcijomis, leksika, skyryba ir kitomis privalomybėmis. Tai ne rašytojos, o moters ir dailininkės tekstas. Jis sudarytas iš dviejų itin kontrastingų dalių: valiūkės peterburgietės Varios (Varvaros Gorochovos) nerūpestingos mergystės ir Barboros Didžiokienės skausmingos moterystės/motinystės tarpukario Lietuvoje. Gyvenimiška 80-ties metų jos kelionė iš tiesų įspūdinga: iš rusų kultūros Sidabrinio amžiaus (simbolizmo, moderno) į sovietinio laikotarpio metų kemsyną su tarpine stotele anuomet nepriklausomoje Lietuvoje.
B. Didžiokienė savo tekstą pavadino „Mažosios dailininkės gyvenimu“. Tas „mažumas“ gali būti aiškintinas įvairiopai: kaip dailininkė, ji šalia savo vyro, mokytojo Vlado Didžioko – vyriškio iš stuomens ir iš liemens, fiziškai jautėsi trapi, nedidukė. Mokinės „statusas“ ją lydėjo ir šeimoje: savo vyrą beveik visada vadino pavarde – „Didžioku“ arba „dailininku Didžioku“. Būta ir tikros pagarbos jam kaip menininkui, ir šaltokos distancijos dėl nuoskaudų, asmeninio pažeminimo.
Varvaros vaikystė, jaunystė bėgo Sankt Peterburge – didžiausiame XX a. pradžios Rusijos mieste ir sostinėje. Sidabrinio amžiaus kultūrinį pakilimą greitai išblausino atšiaurūs visuomeninio politinio gyvenimo šuorai: 1917 metų vasario revoliucija bei Spalio perversmas. Į visa tai įsiterpė Pirmojo pasaulinio karo nepritekliai ir žiauri akistata su Pilietinio karo išgyvenimais. Visi katastrofiškai grėsmingų metų potyriai negalėjo įveikti V. Gorochovos žvalaus gyvybingumo – jos nepaprastai smalsios natūros, jaunatviško orumo (išvaizda, net kuklia gyvensena patenkintos merginos). Ko nepadarė revoliucijos, karas, tą įveikė šeimyniniai nesklandumai.

Knygoje panaudotus vaizdinius bei rašytinius rinkinių šaltinius skolino: Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Knygą išleido VU Lyčių studijų centras, 2011 metais. Leidybą parėmė Kultūros rėmimo fondas, Kaišiadorių rajono savivaldybė.