Pasibaigus Mozės Įstatymo numatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.

Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.

Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama.

O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.

Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.

Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.

Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties ir Dievo malonė buvo su juo.

Kiti skaitiniai: Mal 3, 1–4; Ps 24

Evangelijos skaitinį komentuoja Virginija Mickutė

Juozapas ir Marija atneša savo pirmagimį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, kad atliktų visa, ko reikalauja Viešpaties Įstatymas. Ten, šventykloje, susitinka Įstatymas ir malonė. Per paklusnumą Įstatymui atsiveria Dievo malonės versmės. Tai malonė, kuri skirta ne tik Izraelio tautai, bet apšvies ir pagonis, o tai reiškia, – visus, visą pasaulį. Tai malonė, kuri nusidėjėlius daro teisius, o vargšus – laimingus.

Dievobaimingas vyras Simeonas ir pranašė Ona atstovauja ateisiančio Mesijo laukusiai Dievo tautai. Jie gyveno vildamiesi Dievo pažadu ir laukdami tautos Išgelbėtojo, savo žvilgsnius nukreipę į Jėzų. Simeonas sakė, kad, pamatęs Jėzų, jau gali ramiai numirti... O kad ir mes mokėtume taip kantriai sutelkti savo žvilgsnį ir savo gyvenimą į Jėzų! Įsmeigti žvilgsnį į Mylimąjį, kad patys būtume to mylinčio žvilgsnio perkeisti. Kaip sako šventasis Irenėjus, Dievo garbė yra gyvas žmogus, o žmogaus gyvenimas yra Dievo regėjimas.

Šiandienos Evangelija yra tikra pašvęstojo gyvenimo ikona. Kaip Marija ir Juozapas atnešė Jėzų į šventyklą paaukoti Dievui, kad Jis vėliau įvykdytų Tėvo valią tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties, taip ir Bažnyčia atveda į šventyklą savo vaikus ir atiduoda juos Dievui, tikėdamasi šventumo vaisių.

Bernardinai.lt