2014 m. rugpjūčio 20 d., trečiadienis

Kun. Arnoldas Valkauskas: žadama viltis be Kristaus

2012-02-02
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai  LUX/jauniems » Tikiu 
Arnoldas Valkauskas

Evgenios Levin nuotrauka

Tęsiame pokalbius apie vis labiau visuomenėje plintančias ezoterines praktikas, jų santykį su krikščionybe ir galimas pasekmes į jas įsitraukusiems žmonėms. Šįkart kalbamės su ezoterikos, rytietiškų gydymo metodų ir kitų okultinių reiškinių specialistu kunigu egzorcistu Arnoldu Valkausku.

Senajame ir Naujajame Testamentuose skaitome daug perspėjimų dėl pagonių dievaičių garbinimo, kuris pasibjaurėtinas Viešpačiui. Štai Įstatymo knygoje rašoma: Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno <...> kuris užsiima būrimu, ar yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, ar kuris tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, ar kuris teiraujasi mirusiųjų. Juk kas tik tokius dalykus daro, tas yra pasibjaurėtinas Viešpačiui (Įst 18, 10–12). Kas yra šių laikų stabai ir dievukai, kurie vilioja nuklysti nuo autentiškos krikščionybės?

Tų stabukų ir dievų begalės. Senajame Testamente daugelyje vietų minima kova, kurią Viešpats per pranašus kovojo dėl stabų garbinimo. Žmogaus širdis liko tokia pat iki šių dienų. Galima išskirti kelis lygmenis: stabmeldiški požiūriai pačioje Bažnyčioje ir daugybė ezoterinių ženklų visuomenėje. Žmonėms neva neužtenka tikėjimo, ir jie ieško egzotikos, netikrų pažadų ir falsifikuotos vilties. Galbūt veikia paprastas principas – už jūrų ir jautis už kapeiką.

Vyksta ir dvasių kovos, kurių tikslas yra nukreipti žmogų nuo tikrojo Atpirkėjo – Kristaus, – kuris teikia tikrąją viltį. Už to slypi daugelis praktikų – pradedant prietarais, tęsiant visokiais judėjimais, mokymais. Žadama sveikata, laimė, sėkmė, ilgas gyvenimas ir žinios bei galia. Tai pagrindiniai pažadai. Žadama, kad tu valdysi, darysi įtaką savo likimui ir panašiai. Apie tai perspėdami kalba ir Bažnyčios dokumentai, ir popiežius Benediktas XVI.

Carlo Rahneris viename savo veikalų apie demonologiją demaskuoja šėtonišką idėją, kad mes patys galime save atkurti, atgimdyti, atnaujinti, patys save išganyti. O vėliau tai skaidosi į daug sudedamųjų dalių: ir visokius rytietiškus judėjimus, ir įvairias meditacines praktikas. Tai pirmojo Dievo įsakymo pažeidimas – tiesos ieškojimas kituose tikėjimuose.

Sklando įvairių nuomonių ir gandų apie kai kurių gydymo metodų žalingumą ar netinkamumą krikščionims. Kad ir apie homeopatinius vaistus, kurie laikytini kenksmingais krikščionims, nors juos draudžiančio Bažnyčios Magisteriumo dokumento nėra. Ar galėtumėte pakomentuoti skirtingas gydymo praktikas ir išskirti, kokios ir kaip naudojant gali kelti grėsmę žmogaus dvasiai?

Čia reikėtų žiūrėti plačiau nei tik į pačią procedūrą. Žmonės dažnai akcentuoja patį netradicinio gydymo ar kitų praktikų momentą ir mano, kad jis yra esminis. Aišku, jis yra esminis kaip sprendimas, bet reiškinys yra daug platesnis. Popiežiškosios komisijos dokumente „Jėzus Kristus – Gyvojo vandens nešėjas“ plačiai kalbama apie pačią „New Age“ apraišką. Tų apraiškų yra gausybė. Tai būtų galima palyginti su medūza, turinčia tūkstantį kojų. Esmė ne ta, kad vaistelis kaip vaistelis yra nekaltas ir gali būti tik kabliukas. Esmė yra pakitęs mąstymas, nes „New age“ mąstymas yra visai kitoks. Mes susiduriame su pirmųjų amžių gnostikų požiūriu, su panteizmu, kuriais šiuolaikinis žmogus neturi laiko ir noro domėtis, nes nėra įpratęs gilintis į filosofinius ir teologinius dalykus.

Imkime tuos pačius homeopatinius vaistus, kurie dabar yra taip paplitę. Jeigu pasakau, kad tai yra blogai, jog tai okultizmas, atėjęs per Samuelį Hanemaną, visi putoja ir sako, kad jie labai geri. Čia kaip pradžios knygoje – šis medis labai gražus ir žada gerų vaisių. Kokių? – nėra šalutinio poveikio, nekenkia organizmui. Bet kai apie tų vaistų sudėtį pasiklausiu chemikų ir fizikų, paaiškėja, kad bendrame vaisto kiekyje veikliosios medžiagos yra gal viena molekulė, paaiškėja, jog fiziniu ir cheminiu lygmeniu ten niekas negali veikti. Vadinasi, veikia visai kiti dalykai. Suformuota ištisa mąstymo sistema, nesutampanti su mūsų tikėjimu.

Pirmas homeopatų atspirties taškas – teigiama, kad mokslas per 200 metų, nuo S. Hanemano laikų, nieko nepasiekė ir yra subjektyvus, o fizika ir matematika nėra patirtiniai dalykai. Tačiau reiškiniai negali būti subjektyvūs – arba jie egzistuoja, arba neegzistuoja.
 
Antra, įvedami nauji terminai, tokie kaip informacinė paradigma. Jie aiškina, kad liga ir priešinimasis ligai – tai žmogaus gyvybinių šauksmų visuma. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog materijai suteikiamas savotiškas pažinimo procesas, ji pripažįstama tarytum būtų gyva. Žmogus prilyginamas kompiuteriui, kuris mistiniu būdu neva gauna vaisto informaciją, o materija ją atpažįsta ir susireguliuoja nurodytu palankiausiu būdu. Tad apie ką mes kalbame? Kalbame ne apie vaistų poveikį, kuris yra fizinio, cheminio lygmens, o apie informaciją. Kai klausiu, kokiu būdu ta informacija gali būti perteikiama, pasirodo, kad kol kas mokslas tokio perteikimo nežino. Kalbama apie mistinę informaciją. Vadinasi, kalbama apie tikėjimą, o ne apie pamatuojamus dalykus. Susiduriame su gnostiniu panteistiniu mąstymu.

Žmonėms tas labai imponuoja, nes žadama, kad būsi sveikas ir nepatirsi jokių šalutinių pasekmių. Nuo morkų ir tų yra šalutinės pasekmės, nežinau, ar galima kalbėti apie jokių šalutinių poveikių nebuvimą.

Kai sprendžiame apie homeopatinius vaistus, jų vartojimą ar nevartojimą, pirmiausia reikia galvoti, ką tai reiškia ir kas už to slepiasi. Ir homeopatija tėra viena iš daugiagalvio slibino galvų. Prie jos prisideda visos aromatų, kristalų ir akmenų terapijos, meditacinės praktikos. Daugelis klausia, kodėl tai yra blogai, tačiau niekas neklausia, kokia tai yra mąstymo sistema, kas man žadama. O susiduriame su visai kitokia, čakrine žmogaus samprata, teigimu, kad žmogus nėra asmuo, o energetinių sankaupų visuma.

Konfucionizmo, induizmo, šintoizmo ir kitų Rytų religijų bendrumas yra energetinio žmogaus samprata ir bandymas subalansuoti energijas, o ne patį žmogų. Tai visiškai prieštarauja krikščioniškam mąstymui. Aš esu gyvas dėl dvasios, kuri yra manyje, ir save išreiškiu kaip asmuo.

Taip pat ir apie kančios problemą kalbama iškreiptu būdu. Pagrindinis homeopatų tikslas yra panaikinti kančią. Tai nėra teisinga: mes kančios neišvengsime, nes einame Kristaus keliu. Tai prieštarauja Kryžiaus slėpiniui. Kristaus pergalė pasiekta per kančią. Taigi įsigilinę į visas rytietiškas gydymo praktikas mes susitinkame su ištisa svetima mąstymo sistema. Dėl to visi tie dalykai yra ezoteriniai, okultiniai, ir juose susiduriame su antikristo dvasia. Jų bendras bruožas – visur žadama viltis, bet be Kristaus.

Kalbant apie Bažnyčios poziciją ir dokumentus, reikia atsižvelgti, kad kiekviename Bažnyčios dokumente esantis žodis yra šimtą kartų apsvarstytas ir neatsiduria jame šiaip sau. Jeigu Bažnyčia išsakė abejonę, vadinasi, tas dalykas yra su dideliu klaustuku. Nereikia kiekvienu klausimu laukti dešimties tomų. Jeigu II Vatikano susirinkimo dokumentą atspausdintume nedideliu formatu, viso labo išeitų nestora knygutė. Už dviejų žodžių junginio gali slypėti krikščionybės istorija. Dokumente „Jėzus Kristus – Gyvojo vandens nešėjas“ išreikšta Bažnyčios pozicija, kurios negalima nepaisyti ir kuri yra kaip nuoroda, kokia linkme toliau eiti, dirbti, atkreipti dėmesį. Nereikia klysti, kad Bažnyčia apie viską – Vilniaus raganą, homeopatiją ar dar apie ką nors parašys po atskirą tomą.

Kaip elgtis žmogui, kuriam gydytojas valstybinėje gydymo įstaigoje paskiria akupunktūrą, arba jis teigia, kad jogos pratimus atlieka tik dėl fizinės sveikatos?

Tai rimta problema. Kai kuriose valstybėse ir abortai pripažįstami. Žmogus neturi pažinimo. Pirmiausia, reikia įsigilinti, išsiaiškinti, iš kur kyla akupunktūra, koks ten yra mąstymas. Ir reflekso terapija, ir akupunktūra paremta energetiniu, čakriniu mąstymu. Tas pats ir su joga.

EPA nuotrauka

Dabar nuo jogos meditacijų nukentėjusių žmonių istorijų gali papasakoti psichiatrai. Man taip pat teko su keliais atvejais susidurti. Žmogus meditacijomis pasineria į pasaulį, kurio nepažįsta, susiduria su dvasinėmis  būtybėmis, o tie, kas nesusidūrę, mano, kad čia žaidimas. Toks žaidimas baigiasi labai liūdnai.

Kur baigiasi pratimai ir prasideda meditacija? Patys jogos pratimai skirti meditacijai. Jų tikslas sumažinti deguonies kiekį kraujyje, kad būtų lengviau pasiekti transą. Jeigu žmogus medituoja, jis tuo savo elgesiu atsisako Kristaus. Rimti rytiečiai, induistai, šintoistai, žino, kad bendrauja su dvasiomis. Man teko su jais kalbėtis. Lietuvoje yra tokių žmonių, kurie turi rimtų problemų. Tačiau eiliniams piliečiams, kurie visos jogos prasmės nežino, atrodo, kad čia viso labo pratimai. Taip ir su akupunktūra. Norisi falsifikuotos vilties – va, kažkas padarys mane sveiką. Paprasčiau būtų tiesiog sveikai gyventi.

Atliekate egzorcisto tarnystę. Pasidalinkite, dėl kokių Bažnyčios mokymo neatitinkančių praktikų žmogus gali sukelti sau pavojų būti varginamam piktosios dvasios?

Daug ką jau paminėjome. Pagrindinės yra burtai, kerai, spiritizmas. Taip pat teko melstis už meditacinių praktikų atstovus, ypač sudėtingą atvejis buvo su kvėpavimo technikas naudojusia rebefingo mokyklos atstove. Aišku, įtraukiama ir per seksualines perversijas, narkotikus, ypač intraveninius, ir visa, kas nukreipta prieš gyvybę.

Teko susidurti su krišnaistais ir patirti jų didelių problemų. Ne vienas išpažinėjas manęs prašė išlaisvinti iš piktosios dvasios veikimo. Pasakiau, kad pirmiausia turi išpažinti tik Jėzų Kristų, o jiems buvo labai sunku atsisakyti Krišnos. Jie tartum norėtų juos į vieną gretą pastatyti. Tai yra anachronizmas  – atėjai pas Jėzų, o nori toliau likti su savo demonais gyventi. Tai neįmanoma.

Net praktikuojantys krikščionys rizikuoja būti apsėsti, kai iškreipia tikėjimo turinį. Reikia labai saugoti doktrinos grynumą, tikėjimo paprastumą ir asmeninį santykį su Viešpačiu Jėzumi.

Apie satanistus, kurie išpažįsta Liuciferį, aš net nekalbu. Tai jau tikras apsėdimas.
Pavojingos yra ekstrasensorinės, bioenergetinės ir visos rytietiškos praktikos, kurios labai paplitusios ir žada lengvą gyvenimą. Ekstrasensai ir bioenergetikai yra tik gražus pavadinimas, o iš tikrųjų tai paprastas šamanizmas. Metodikos skiriasi, o esmė išlieka ta pati. Ar šamanas su kostiumu vaikšto, ar plunksnomis apsikaišęs, esmė nesikeičia.

Dabar tapo populiaru ant interjero detalių, drabužių, papuošalų naudoti neaiškią rytietišką ar mirties simboliką. Įvairius ženklus nešioti itin mėgsta jaunimas. Ar tai nekaltas žaidimas ir neverta kreipti dėmesio, ar reikėtų neaiškios simbolikos vengti? Ką patartumėte?

Reikia labai saugotis. Pateiksiu paprastą pavyzdį. Aš dabar sėdžiu su uniforma. Ką ji reiškia? Uniforma išreiškia priklausomybę. Lietuviški ženklai – Lietuvai, kryžius – Dievui. Lygiai tas pat su visais ženklais. Kiekvienas iš jų ką nors reiškia. Yra buvę su ženklais susijusių apsėdimų. Išsitatuiravo žmogus kažkokį vabalą ar gyvatę, o po to pasirodė, kad tas ženklas korėjiečių kalboje reiškia: „aš save prakeikiu“. Vadinasi, jis visą laiką vaikščiojo save prakeikęs ar pašventęs kažkokiam demonui. Jam ir aplinkiniams tai galbūt estetiškai gražu, bet mes neįvertiname pasekmių, nes nesuprantame, kas yra žmogus.

Reiktų pradėti nuo antropologijos. Šventasis Raštas teigia, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Dievas žmogui davė viską, ko jam reikėjo. Kiekvienas iš mūsų – tiek vyras, tiek moteris – turėtume džiaugtis savo prigimtimi ir pašaukimu, ugdyti prigimtines dovanas, kad atsilieptume į Dievo kvietimą.

Bet mes prarandame šią saviraišką ir užsidedame papildomų ženklų, kurie reiškia, kad save kažkam patikime. Nesakau, jog visą laiką, bet jie turi pasekmių. Juo labiau dabartiniai mirties kultūros ženklai, susiję su neapykanta ir smurtu. Daugybė jaunimo yra nepatenkinti gyvenimu,  nesusiklosčiusiais santykiais, ir vėliau tai įgauna savęs naikinimo, neapykantos sau išraišką. Ženklų nešiojimas gali būti iniciacija į tam tikrą elgesio ir mąstymo sistemą, kai pats žmogus net nesupranta, kur jis patenka.

Vieną kartą man būrėjas sakė: „Man nieko nereikia, tik paduok vieną pirštelį.“ Tą patį ir čigonai sako: „Paduok delną.“ Atrodo, nekaltas būrimas – tau pasakys kažką iš delno, o pats lyg ir nieko nedarai. Tačiau reikšmingiausias yra pats apsisprendimas – už ar prieš. Panašių išbandymų patyrė ir pirmųjų amžių krikščionys, kuriuos versdavo pasmilkyti imperatoriui. Tereikėdavo tris smilkalų grūdelius numesti ant aukurėlio – ir esi laisvas, bet viskas – tu jau pasmilkei stabui ir esi stabo. Daugelis jų tam pasipriešinę tapo kankiniais.


Naudodamas rytietiškus, satanistinius ir kitus negatyvius ženklus, žmogus dedikuoja viltį ne Dievui, bet bando save išreikšti šalia Dievo. Mūsų tikėjimas yra radikalus, jam reikia šimtaprocentinio santykio su Dievu. Kol mes to nesuvokiame, tai ir vargstame.

Ar galima būtų sakyti, kad tikėjimui tiktų teisinis principas, jog „įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“?

Čia iš tikrųjų yra dar blogiau, nes kalbame apie santykį. Jeigu kiši pirštus į elektros šakutės lizdą, gali ir nežinoti, kad ten yra srovė, bet vis tiek tave krės. Taip panašiai ir šiuo atveju. Santykis su Kūrėju mums yra gyvybiškai svarbus, ir jeigu jį falsifikuojame, tai falsifikuojame savo gyvenimą. Vienoje knygoje J. Ratzingeris aprašo demono egzistavimą. Jis būtų asmuo, bet kadangi laisva valia nutraukė santykį su Kūrėju, tampa nebe asmuo, nes atsisako savo tikrosios prigimties. Kai per nuodėmę nutraukiame savo santykį su Dievu, naikiname save kaip asmenį. Griauname santykį su savimi pačiais. Jeigu griauname savo prigimtį, tai nesvarbu, ar žinome, ką darome, ar nežinome, bet neatitinkame savo pašaukimo ir paskirties. Neatitinkame savo visumos.

Spėlioti ateities įvykius atrodo beveik prigimtinė žmogaus savybė. Ką pasakytumėte krikščionims, kurie nori apsidrausti ir savo gyvenimą, ir ateitį „pasitikrinti“ pas ekstrasensus ar horoskopuose?

Tikėjimo principas yra toks: Dievas davė žmogui pažinimą, protą, sąžinę bei laisvą valią ir kviečia bendradarbiauti. Mano gyvenimas yra atsakymas Dievui, kuris žino, kur mane veda, ir neapleidžia nė vieną akimirką. Mūsų gyvenimas turėtų būti kaip auganti pasitikėjimo Dievu ir Dievo pažinimo kreivė. Bėgant metams turėtume vis labiau artėti prie Dievo. Nors senstant gyvenimas tik sunkėja, prasideda ligos, skausmai ir dienų skaičius vis mažėja, pasitikėjimas turi augti, nes Viešpats žino man skirtą planą. Ne mano reikalas, kas bus rytoj.

O mes dažnai norime užsitikrinti kitą variantą, kuris būtų saugus, lyg be Dievo turėtume kokį kitą saugumą! Toks yra šėtoniškas veikimas – pačiam susikurti savo gyvenimą, lyg aš žinočiau, kas man geriausia. Aš nežinau, kas man yra gerai. Kai vaikas padaro ką nors netinkamo, tėvas jį nubaudžia, ir vaikas galvoja, kaip jam yra blogai, bet tai daroma jo naudai, kad nenukentėtų ateityje.

Visi vaikščiojimai pas parapsichologus, bioenergetikus ir bandymai užsitikrinti savo ateitį prieštarauja visai tikėjimo tvarkai, struktūrai ir logikai. Dievas turi man savo planą, o aš turiu Juo pasitikėti. Juk Evangelija sako: kas bando išsaugoti savo gyvybę, tas ją praras. Kaip mes neprarasime gyvybės, jei bandome sau kažką sukurti?

Eidamas kažkieno klausti apie savo ateitį, paneigiu Dievo visagalybę, visko žinojimą, Dievo gerumą ir pastumiu Jį į šoną. Čia prasideda didelės problemos, nes, laisva valia nutraukęs santykį su Dievu, žmogus patenka į kažkieno kito valią. Tada žmonės sako: „O mums išsipildė tie pranašavimai.“ Aišku, kad išsipildė, kaip neišsipildys – tu priėmei kito variantą, ir nežinai kieno, o kai sužinai, tai baisu pasidaro.

Kaip elgtis žmogui, kuris praeityje buvo įsivėlęs į ezoterines praktikas, bet vėliau suvokė savo klaidą. Ar reikia atlikti kokius nors veiksmus atsiribojant nuo piktųjų dvasių, ar jis visą gyvenimą turės kęsti tų praeities „žaidimų“ pasekmes?

Zenekos nuotrauka

Pirmiausia reikia atlikti išpažintį. Išpažintis visiškai sunaikina kaltę ir amžiną bausmę, jeigu atliekama nuoširdžiai gailintis dėl nuklydimų. Dažniausiai per išpažintį įvyksta išlaisvinimas, tačiau kadangi pats žmogus tą dvasią pasikvietė, gali likti laikini šalutiniai padariniai. Tad Atgailos sakramentas yra pirmas ir svarbiausias vaistas. Jei lieka laikinieji reiškiniai, jų nereikia bijoti, o paprašyti kunigo, kad pasimelstų. Reikia suprasti, jog apsėdimas nereiškia, kad esi amžinai pražuvęs, bet dėl įvairių priežasčių varginamas piktosios dvasios. Žmogų išlaisvina Dievo artumas, o ne egzorcistas. Egzorcisto tarnystė padeda žmogui asmeniškai atsistoti Dievo akivaizdoje.

Svarbu nepaversti egzorcizmo mistiniu dalyku. Kas yra egzorcizmas? Tai Bažnyčios pagalba, užtarimo malda, skirta padėti piktosios dvasios varginamam bendruomenės nariui. O tam žmogui pirmiausia reikėtų prieiti išpažinties, sąmoningai atsisakyti visų ydingų praktikų ir ištvermingai gyventi tikėjimo gyvenimą. Jeigu jis dar jaučia pasekmes, gali paprašyti kunigo asmeninio palaiminimo, o jeigu vis tiek neapleidžia, tada galima prašyti, kad ir egzorcistas pasimelstų bei ištirtų tą atvejį.

Šventajame Rašte labai aiškiai parašyta: „Artinkitės prie Dievo ir Dievas artinsis prie jūsų; priešinkitės velniui ir jis bėgs nuo jūsų“ (Jok 4, 7–8). Bet kokiu atveju egzorcizmas nėra panacėja, kuri panaikina asmeninę atsakomybę. Tai yra tik pagalba, kad vėliau žmogus galėtų kurti asmeninį santykį su Dievu, būti tame santykyje. Pagrindinis dalykas yra asmeninis santykis Dievu.

Parengė Monika Midverytė

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (372)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

meilė

Bet kas gi ta meilė? Apie ką čia kalbama? Šiuolaikinėje kalboje meilė — tai emocija, šiltas jausmas, kurį mes jaučiame kitam žmogui. Kaip ir kitas emocijas, mums sunku ją kontroliuoti, ir todėl meilės įsakymas skamba keistai.

Augustinas iš Hipono

Antroje 161-osios homilijos „Prieš svetimavimą“ dalyje šv. Augustinas atkreipia dėmesį į žmogiškos baimės fenomeną, kviesdamas keisti jo logiką. Pasak jo, bijoti reikia ne kito žmogaus elgesio savęs atžvilgiu, bet to, kaip pats elgiesi su savimi.

kryžius

Siūlome laikraščio „Le Figaro“ interviu su kunigu Pierre‘u-Hervé Grosjeanu, Saint Cyr l’Ecole parapijos klebonu ir Versalio diecezijos komisijos „Etika ir Politika“ generaliniu sekretoriumi, neseniai parašiusiu ir publikavusiu knygą „Mylėti tiesoje“ („Aimer en Verité“) (Artège, 2014), vienu iš tinklaraščio Padreblog steigėjų.

kalnas

Kodėl tuoktis Bažnyčioje yra teisinga ir gražu? Kaip pasiruošti tokiam svarbiam žingsniui? Ko reikia, kad jis taptų didžiausiu gyvenimo turtu? Pabandykime kartu tai apsvarstyti.

Motina Teresė

Mums labai svarbu suprasti, kad tikra meilė yra skausminga. Jėzui skaudėjo mus mylėti, išties skaudėjo. Negalime užmiršti Jo didžios meilės: Jis tapo gyvenimo duona, kad numalšintų mūsų alkį.