Esu literatas. Kuriu tekstus. Skaitau knygas. Iš rašymo valgau duoną. Bet ji nebūtų pakankamai skalsi, jei netikėčiau.

Nesugebėsiu aiškiai pasakyti, koks tas mano tikėjimas. Bet su juo man lengviau. Daug paprasčiau, kai rytą ir vakarą turiu kam padėkoti už rytą ir vakarą. Kai sekmadienį galiu nueiti į bažnyčią. Paprašyti dar dienos, dar savaitės, dar... Iš to džiaugsmo būti...

Taip, esu, tikiu. Dabar sunku suvokti, bet taip nebuvo visą laiką. Didžiąją dalį nugyventų metų praleidau neigdamas, kad yra kas nors svarbesnio už mano kūrybinius planus. Rašiau eilėraščius. Piktus. Negalėjau jų pakęsti. Bet laikyti viduje irgi nesugebėdavau. Žodžiai pliūptelėdavo, išlaisvindavo tam kartui, paskui vėl įkalindavo. Turbūt norėjau būti nelaimingas. Toks ir buvau.

Taip buvo prieš dvidešimt metų.

Tada man atrodė, kad vienintelė prasmė gyvenime – parašyti gerą tekstą. Bet kuria kaina. Nesvarbu, kaip gyvenu, kaip elgiuosi, ką darau, – aš esu kūrėjas. Todėl man leistina elgtis taip, kaip noriu. Taip ir elgiausi.

Neturiu tikslo išpažinti savo gyvenimo iki smulkmenų ar muštis kumščiu į krūtinę. Noriu tik pasakyti – kiekvienas kūrinys turi savo kainą. Ir ta kaina nėra honoraras.

Tarkim, rašau eilėraštį. Parašęs jaučiu, kad jis ne toks, kokio norėčiau. Puolu į neviltį. Juk aš be jo nieko daugiau neturiu. Nes šiuo atžvilgiu – eilėraštis yra vienintelis mano turtas. Kas aš be jo? Ne kūrėjas. Kito kūrėjo nėra. Kas yra ką nors kūręs iš visų jėgų, žino tą pralaimėjimo kartėlį.

Kol netikėjau, kad toks pralaimėjimas yra tik pasiūlymas tuo metu veikti ką nors kita, atsitraukti – mokėjau išgąsčiu, sąstingiu – tam tikra dvasine mirtimi.

Mokėjau prarastu žodynu. Tuo metu atrodė, nėra nieko baisiau, nei prarasti tikėjimą žodžiais...

Tyla.

Kiek daug dalykų atsiveria tyloje! Kitą kalbant gali išgirsti tik nuščiuvęs. Tai supratau, tik atidėjęs planus parašyti po eilėraštį kasdien. Tik atidėjęs planus.

II

Esu literatas. Skaitau knygas. Iš kalbėjimo apie knygas valgau duoną. Bet ji nebūtų pakankamai skalsi, jei netikėčiau.

Skaičiau daug knygų. Lankiausi bibliotekose. Rinkdavausi tik reikšmingus veikalus. Vartydavau žymių filosofų raštų sekiodavau akimis garbių rašytojų ir poetų įžvalgas, braukydavausi citatas akademikų žurnaluose, – ieškodavau patvirtinimo, kad žodžiai neturi reikšmės. Ieškodavau savo reikšmingumo patvirtinimo. Patvirtinimo, kad nėra jokios prasmės rašyti. Ir, žinoma, rasdavau. Turbūt aš norėdavau būti nelaimingas. Toks ir buvau.

Taip buvo prieš penkiolika metų.

Tada man atrodė, kad vienintelė gyvenime prasmė – surasti vis naujų tekstų. Tokių, kurie pateisintų mano neapykantą dėl prarasto žodžio. Tekstų, kurie būtų tarsi mano. Apie pralaimėjimo kartėlį.

Vieną dieną supratau, kad tokie tekstai yra beprasmiai. Jie nieko nesako. Gramzdina. Nustojau ieškoti.

Kiek daug pamatai, kai nustoji blaškytis! Kai supranti, kad ne aplink tave judėjo ir painiojo, o pats klaidžiojai. Atradau tik nustojęs ieškoti.

III

Nežinau, ar esu literatas. Nerašau ir neskaitau. Nesuprantu, iš ko valgau duoną. Bet ji nebūtų pakankamai skalsi, jei suprasčiau.

Atsitiktiniai darbai. Kartais susiję su literatūra, kartais – ne. Dirbu be žodžių ir be žado. Kartais ilgiuosi tų laikų, kai buvo viskas aišku. Ir kartu – esu laisvas nuo prievolės kartoti piktus eilėraščius bei protingas mintis apie nieką. Man nesvarbi literatūra, jei joje nėra kito, jei nėra kito Kūrėjo. Štai ko ilgėjausi dažniau. Turbūt norėjau būti nelaimingas. Bet jau nebegalėjau.

Taip buvo prieš dešimt metų.

Nors ir laikas jau neatrodė svarbus.

IV

Nesu literatas. Bet kartais parašau. Truputį vėl paskaitau. Tikiu, kad galėčiau ir dažniau, bet ne literatūra svarbiausia. Net ir ne duona. Bent ne kiekvieną dieną.

Tikiu, kad kas rytą gali būti kitaip: gali būti dovanotas žodis, o gali būti suteikta tyla. Kitas žmogus gali tapti gražiausiu eilėraščiu. O tas, kuris šalia, gali jį užrašyti. Galbūt gali nutikti ir taip, kad šalia nieko nebus.

Nieko, išskyrus Kūrėją.

Taip buvo prieš penkerius metus.

V

Esu.

Taip yra šiandien.

Taip.

P. S.

Tikiu, vieną vakarą mes su Tavimi susitiksime kur nors, prie traškančio židinio. Ir aš pasakosiu, pasakosiu, pasakosiu. O Tu klausysies ir supratingai šypsosies.

Ir nuo to bus tik lengviau dėkoti. Už tą sklindančią šilumą.