Vienai bičiulei pusiau juokais esu diagnozavęs „vargą dėl orumo“. Ji nesijuokė, tik nelinksmai palingavo galvą: turbūt tavo tiesa. Nemažą gyvenimo dalį praleidusią užsienyje, bet sykiu ir niekaip neužmiršusią Lietuvos, pastarosios papročiai ją nuolat trikdydavo ir tebetrikdo. Mynusi ne vieną ir ne du įvairių šalių akademinių ir kitų kultūringomis laikomų įstaigų slenksčius, Lietuvoje ji nuolat randa dėl ko liūdėti. Ir ne dėl to, kad būtų kokia užkietėjusi niurzglė, tikinti, jog jai virš galvos kybo debesėlis, iš kurio nuolat lyja rūgštūs lietūs. Anaiptol, ji tikrų tikriausia geraširdė optimistė, tik jai negražu, kai iš pažiūros kultūringoje diskusijoje kas nors ką nors gali pakeltu tonu „padėti į vietą“, kai sprendžiant konkretaus asmens problemas vadovaujamasi ne gera valia ir aplinkybių perpratimu, bet įstatymų raide ir pasitenkinimu, kad turi galios juos pritaikyti, kai atėjęs pas kokį tave aptarnauti turintį darbuotoją jautiesi kaltas, nes trukdai jam dirbti, ir panašiai.

Kai ištisai sukiesi lietuviškoje terpėje, diskomforto dėl tokių dalykų net nejauti. Ne dėl to, kad rėkimą, nepagarbų elgesį ar kieno nors viršenybės demonstravimą laikytum normaliu ir priimtinu dalyku. Ne. Tiesiog ilgai gyvendamas tokiomis sąlygomis išmoksti prisitaikyti. Pripranti, kartais netgi išdrįsti su jomis pažaisti, pasismaginti, o galiausiai net nebepastebėti. „Vargą dėl orumo“ tikrai ne kiekvienas jaučia, dažniausiai gūžteldamas pečiais – rėkia tai rėkia, na, ką čia bepadarysi, svarbu reikalą sutvarkyti... Todėl bičiulės nuostaba vis dažniau primena kokio užsieniečio sutrikimą susidūrus su Rytų Europos tikrove. Nors visuomet supranti, kad tai, ką jie kalba apie orumą, – ne iš piršto laužta.

Nepasakytum, kad apie orumą niekas Lietuvoje nekalba. Kalba ir dar kaip kalba – tai bene svarbiausia pamokslininkų ir moralistų tema. Žmogaus orumą skatina, palaiko ir garantuoja devynios galybės autoritetų ir instancijų – nuo Dievo ir Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir partijų programų. Daug kilnių ir prasmingų žodžių, daug dorų ir aukštų idealų. Ir nepasakytum, kad jie tik deklaracijose. O ne, jie ir buityje!

Čia orumas dažniausiai pasirodo kaip teisinė problema gausiose bylose dėl garbės ir orumo įžeidimo. Nežinau, ar statistika patvirtintų įtarimus, tačiau pagal atgarsius viešojoje erdvėje tai neabejotinai populiariausias pretekstas bylinėtis dėl neturtinės žalos. Ir kaimynas kaimynui grasinantis teismu dėl garbės ir orumo įžeidimo kuo puikiausiai tuos atgarsius atliepia. O kaipgi, juk teisės žinovai teigia, kad Tarybų Lietuvoje jokių teismų dėl orumo paniekinimo nebuvo. „Nuorinti“ tarybiniai piliečiai galėdavo kreiptis į kokius draugiškus teismus, komjaunimo organizacijas ar partijos komitetus, ar kokius kitokius organus, svarstančius apie elgesį, deramą arba nederamą tarybiniam piliečiui. O dabar staiga žmonėmis pasijutome: gal ne visuomet turime tenkinančias gyvenimo sąlygas (jei tikėsime viešybėje keliaujančiais apklausų duomenimis – jų visai neturime), bet esame garbingi ir orūs, ir tą orumą saugo pati valstybė ir jos teisinė sistema! Tai kaipgi nepagrasinsi tuo kaimynui, kuris užsimiršęs, kad santvarka pakito, tave tebesiunčia ten, kur jis, o gal jo artimieji kaimynus siųsdavo prieš porą–trejetą dešimčių metų.

Todėl paprastai lietuviškas orumas yra kapitalistinis. Tai yra, drąsiai galima pagalvoti, kad garbė ir orumas yra bene didžiausias dažno tautiečio turimas turtas, kurį teismo sprendimu galima paversti finansiniu kapitalu, juk teisme garbės ir orumo įžeidimo sunkumas visuomet įvertinamas tam tikru piniginiu ekvivalentu, o skaitant pranešimus apie tai, jog teismas priteisė mažiau, nei buvo užsiprašyta, niekaip nepavyksta atsikratyti minties, kad skaitai pranešimą apie derybas turguje. (Po kam orumas, ponia? Oi, ką jūs, aš tiek nemokėsiu, pažiūrėkit, pagedęs toks, čia iš šono papuvęs, reiktų truputį nuleist! Tai už kiek, sakėt, atiduosit?)

Žinoma, būna bylų, kai atlygio nesiekiama, reikalaujant kokio simbolinio padilusio lito, bet dažniausiai orumo gynimo proga kalbame apie tūkstančius ar dešimtis tūkstančių. Ir ne mažiau. Nes, kaip žinome, viskas turi savo kainą, orus gyvenimas irgi...

Tik štai mano bičiulė dėl tokio orumo jokio vargo nepatiria. Jos nuolatiniai, kartais kiek juokingi, kartais skausmingi nustebimai visai nesiprašo nei teismų, nei kieno nors pasmerkimo, nei žalos atlyginimo. Reikia tik vieno, kad į ją žiūrėtų ne kaip ekonomines, politines, socialines ar kokias kitokias funkcijas atliekantį subjektą, bet kaip į gyvą žmogų, būtent dėl šios priežasties galintį iškrėsti ne vieną ir nemažą kvailystę. Kaip išlaikyti jo nepaniekinus, nepaauklėjus, ypač tuomet, kai turi galios tai padaryti. Kaip čia nepažeidus jo orumo...

Kokio dar orumo? Juk orumas, kaip žinome, yra tuomet, kai paskui galima duoti į teismą. O kas čia duos, o jei ir duos, kiek paprašys, kiek to mulkio orumas gali kainuoti!? Nėra čia jokio orumo!..

O toliau paprastai elgiamasi atitinkamai. Ir ką, sakysit, nepripratom?