Tuo tarpu karalius Erodas išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido ir žmonės kalbėjo: „Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“. Kiti tvirtino: „Jis – Elijas!“ Dar kiti sakė: „Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai“. Tai išgirdęs, Erodas nutarė: „Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, – tai jis prisikėlė!“

Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs. Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“. Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo, nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.

Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“. Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“ Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“ Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.

Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado. Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai. Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.

Kiti skaitiniai: Sir 47, 2–11; Ps 17

Evangelijos skaitinį komentuoja Virginija Mickutė

Šios dienos Evangelija mums iškyla kaip graudus silpno karaliaus paveikslas. Vyras, kuris valdo kitus žmones, yra lengvai manipuliuojamas ir gundomas savo paties silpnybių. Karalius Erodas, kurį Jėzus pavadina „lape“ (plg. Lk 13, 32), yra prietaringas, svetimautojas ir bailys. Jis dreba iš baimės, galvodamas, kad Jėzus yra prisikėlęs Jonas Krikštytojas. Erodas bijo minios, kuri Joną laiko pranašu. Bijo ir paties Jono, kurio mielai klausosi, bet, kita vertus, neturi ramybės dėl jo žodžių, nes neatgailauja ir nekeičia savo gyvenimo. Susirūpinęs savo įvaizdžiu Erodas bijo prarasti reputaciją svečių akyse ir neatšaukia kvailai duoto pažado. Liūdnas gimtadienio šventės finalas – nukirsta Jono galva.

Visais laikais pranašai kėlė įtampą ir buvo nepatogūs visiems, patogiai įsitaisiusiems savo gyvenime ar susikūrusiems „netrukdančio gyventi dievo“ paveikslą. Išgirdus pranašo skelbiamą Viešpaties žodį, gyvenimas negali likti toks pat, jis turi keistis. Tiesa perkeičia širdį, dažniausiai mus apgręždama šimtu aštuoniasdešimt laipsnių. „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žyd 4, 12). Dievo žodis turi galią mus keisti, jei atsiveriame tai tiesai, jei leidžiamės jos formuojami, keičiami, atkuriami pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Tyruose pasigirdęs tiesos balsas – Jonas Krikštytojas – paskutinis pranašas ir pirmasis atidavęs savo gyvybę už Evangeliją. Galbūt tiesos sakymas Jonui Krikštytojui ir kainavo galvą, tuo tarpu Erodas, pametęs galvą dėl savo aistrų, neteko visko, kas žmogui leidžia išlikti žmogumi.

Bernardinai.lt