1975 metų rugpjūčio 27 dieną mirus imperatoriui Haile Selassie I, apie tai tepranešė Etiopijos sostinės Adis Abebos radijas. Pranešimas buvo trumpas, kuklus ir tarsi nereikšmingas – niekas tautai ir pasauliui neskubėjo pranešti, kad mirė paskutinis Etiopijos imperatorius, žmogus, savo valdžią kildinęs iš Dievo ir priklausęs vienai seniausių karališkųjų pasaulio dinastijų, valdovams, kurie save kildino iš karalienės Šebos.

Kitais laikais ir kitaip susiklosčius aplinkybėms Haile Selassie I mirtis būtų buvusi didžiulis įvykis Etiopijoje, o karališkos laidotuvės – itin puošnios bei iškilmingos. Tiesa, tie laikai jau buvo praėję, o 1975 metų vasarą imperatorius buvo palaidotas tyliai ir greitai. Sakoma, kad prieš mirtį imperatorius buvo vienišas, visų apleistas ir tik vienintelė duktė, dar likusi šalyje, lankė tėvą likus kelioms dienoms iki jo mirties. Mirus garsiausiam Afrikos aristokratui, pasigirdo spėlionių, kad jis buvo nužudytas, neva nuodai paskubino karalių karaliaus ir liūtų nugalėtojo Haile Selassie I mirtį. Tiesą imperatorius nusinešė į kapus, bet kalbos apie Etiopijos imperatoriaus gyvenimą ir mirtį netyla iki šiol.

Tikrasis Haile Selassie I vardas buvo Lij Tafari Makonnen, jis gimė 1892 metais Hararo provincijoje. Būsimasis imperatorius turėjo karališkojo kraujo per motinos ir tėvo giminės linijas, bet nebuvo sosto paveldėtojas ir vargu ar galėjo tikėtis tapti imperatoriumi. Jo tėvas buvo Hararo provincijos valdytojas ir tolimas tuomečio imperatoriaus Maneliko II giminaitis.

Jaunasis Lij Tafari Makonnenas augo tolėliau nuo sostinės Adi Abebos bei imperatoriškojo dvaro intrigų, bet mirus tėvui ir broliui jis turėjo perimti Hararo provincijos valdymą. Tik mirus artimiausiems giminaičiams ir pradėjus daugiau bendrauti su imperatoriškuoju dvaru, Lij Tafari Makonnenas ėmė suvokti, kad tapti imperatoriaus įpėdiniu ar bent jau regentu – nėra misija neįmanoma.
Nusenęs imperatorius Manelikas II neturėjo vyriškosios giminės palikuonių, o visi pretendentai į sostą buvo arba per silpni, arba netinkami.

Dvaro intrigų dėka, o jos buvo varomasis imperijos valdymo įrankis, Lij Tafari Makonnenas pamažu ėmė artėti prie imperatoriaus sosto. 1911 metais jis vedė imperatoriaus Maneliko II anūko ir, anuomet tikėta, sosto paveldėtojo, Lij Iyasu dukterėčią ir pasinėrė į Adis Abebos dvaro intrigas. Imperatoriaus anūkas imperijos galva taip niekada ir netapo, galbūt todėl, kad „dvaras“ to nenorėjo, o galbūt todėl, kad pernelyg simpatizavo islamui, kas buvo palaikyta beveik imperijos išdavimu.

Lij Iyasu po kelerių metų neoficialaus valdymo buvo nustumtas nuo valdžios ir sosto bei įkalintas iki gyvenimo galo. Valdžią į savo rankas, tiesa, pradžioje, kaip regentas, pačiupo Lij Tafari Makonnenas, ir jos nepaleido 43 metus. Kalbama, kad imperatoriumi taip niekada ir netapęs Lij Iyasu visą gyvenimą praleido puošniame kalėjime sukaustytas aukso grandinėmis, o gyvenimą jam skaidrino nuolatos besikeičiančios moterys, esą tai buvo giminaičio, paveržusio valdžią, dovana.

Tiesa, su kitais varžovais ar konkurentais Lij Tafari Makonnenas nesielgė taip švelniai – monarchija turėjo ne tik senas valdymo, bet ir intrigų, kankinimo tradicijas. Visi, kurie galėjo pastoti kelią į sostą, mirė, o 1930 metais Lij Tafari Makonnenas buvo vaikinuotas Etiopijos imteratoriumi Haile Salessie I. Jo imperatoriškasis vardas reiškė „trejybės galią“, o titulas skelbė, kad imperatorius yra liūtų nugalėtojas, karalių karalius ir Dievo išrinktasis.

Imperatorius taip pat buvo ir Etiopijos Ortodoksų Bažnyčios galva, nors prieš tai buvo pasigirdę kalbų, kad Haile Salessie neva pernelyg domėjosi katalikybe ir artimai bendravo su jį vaikystėje mokiusiais katalikų kunigais.

Haile Salessie I-asis buvo labai griežtas, imlus ir daug dirbantis imperatorius, kurio darbai ir idėjos buvo prieštaringi, o vėliau net kainavo jam sostą, o gal ir gyvybę. Vos pradėjęs valdyti, jis ėmėsi naujovių: mėgęs keliauti ir kelionių įspūdžius gėręs tarsi vandenį, daugybę pasaulyje matytų naujovių jis siekė pritaikyti ir savo šalyje. Tiesa, niekada nenorėjo atsisakyti viduramžiškų valdymo tradicijų, todėl vėliau šios dvi priešingybės ir „susprogdino“ Haile SalessIe I pasaulį.

43 metus valdęs šalį Haile SalessIe I kelis kartus buvo bandytas nuversti, ne kartą jam teko sprukti iš šalies, bet visada iškilmingai grįždavo. Jį nuversti bandė ne tik kariuomenės ar rūmų intrigantai, bet ir fašistinis italų režimas, bet istorija sudėliojo viską į savo lentynėles. Imperatorius buvo ypač gerbiamas Afrikoje, manyta, kad jis yra vienas iš Afrikos Sąjungos lyderių, o jo kalbos Jungtinėse Tautose būdavo itin atidžiai išklausomos. Jis bičiuliavosi su pasaulio galingaisiais, įkūrė pirmąjį universitetą Etiopijoje, panaikino iki tol šalyje legaliai klestėjusią vergystę, kūrė mokyklas, o savo kariuomenės kariškius siuntė į JAV karo akademijas studijuoti karo mokslų. Manoma, kad imperatorius suprato ekonominio ir politinio vystymosi svarbą, auklėjimo reikšmę, bet tuo pat metu negalėjo atsikratyti senų, šimtmečius galiojančių tradicijų, neatsiribojo nuo dvaro intrigų ir šalį valdė taip, kaip prieš jį valdė šimtai imperatorių – pagal skaldyk ir valdyk principą.

Imperatoriaus dvaras buvo „valstybė valstybėje“, kur egzistavo savos taisyklės, žaidimai ir ženklai. Dvarą aptarnavo tūkstančiai tarnų ir vasalų, o imperatoriaus diena buvo suskirstyta minučių tikslumu. Už menkiausią klaidą dvariškis galėjo netekti privilegijų ar net galvos, bet vieną kartą pagavęs imperatoriaus žvilgsnį galėjo būti apdovanotas. Anot istorikų, imperatorius Haile Salessie niekada nieko nepasirašinėjo ir neužsirašinėjo, jis viską laikydavo savo galvoje, bet niekas niekada nežinojo, ką išties mano valdovas.

Jis turėjo ne tik savo pagalvės purentoją, piniginės nešiotoją ar asmenį, atsakingą už plaukų kedenimą, bet ir tris šnipų tarnybas, kurios šnipinėjo visus ir viską, o labiausiai – viena kitą. Šnipų tarnybos vadovai imperatoriaus audiencijos laukdavo kasdien tuo pačiu metu ir vienas kitą baugščiai nužiūrinėdavo – niekas nežinojo kokią informaciją atnešė jo konkurentas.

Menkas imperatoriaus palankumo ar nepalankumo ženklas žmogų galėjo pakelti į dausas arba sužlugdyti, ištikimybė Haile Salessie buvo viskas, ir kartą po nepavykusio rūmų perversmo jis įsakė nugalabyti visus savo mylimus liūtus ir gepardus, mat šie neparodė deramos ištikimybės ir ėdė maistą ir iš kitų rankų.
Etiopijos iždas buvo asmeninė imperatoriaus piniginė, o jo „piniginės nešiotojas“ imperatoriui paliepus skirdavo vieną ar kitą pinigų sumą provincijos, miesto ar mokyklos reikmėms. Niekas nežino, kiek pinigų išties būdavo skiriama, o kiek nusėsdavo giliose rūmininkų kišenėse.

Imperatoriaus visada keliaudavo tik supamas didelės svitos, todėl jo kelionės buvo tarsi mažas rūmų teatro spektaklis. Jis niekada nematė savo šalies skurdo, nes nė vienas provincijos valdininkas nebūtų norėjęs valdovui parodyti tikro žmonių gyvenimo. Viskas ir visada buvo paruošta ir dekoruota specialiai valdovui, todėl badaujanti ir molio trobelėse gyvenanti tauta visada likdavo už imperatoriaus akiračio ribų.

Rūmų išlaidos viršydavo sveiko proto ribas, bet viskas buvo teisinama dieviška valdžios kilme ir poreikiu. Šalis badavo, bet Adis Abedos rūmai to nežinojo. Imperatorius visada labai rimtai žvelgė į savo valdžią, tradicijas, rūmus bei dieviškumą, todėl apie save kalbėdavo tik trečiuoju asmeniu, ir niekas niekada neturėjo teisės žvelgti jam tiesiai į akis. Valdžia buvo kildinama iš Dievo ir valdovas buvo sudievintas.

Manoma, kad būtent tai ir pražudė Haile Salessie ir jo dvarą – tradicijos, viduramžiški ritualai ir kartu, – mokslus užsieniuose baigę kariškiai, universitetus bebaigiantys studentai. Visi jie matė ir suprato, kad Etiopiją reikia valdyti kitaip. To nematė tik imperatoriaus dvaras, kurio įkaitu nevalingai tapo ir pats valdovas. Po didžiulių sausrų ir bado 1974 metais Haile Salessie buvo nuverstas, jo dvaras išvaikytas, o „piniginės nešiotojo“ mirtis sukėlė visuotinę euforiją. Dar po metų imperatorius tyliai mirė. Trijų tūkstančių metų dinastija baigėsi.

Jūratė Važgauskaitė