Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.

Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir netgi pralenkė mokinius.

Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos ilgai mokyti.

Kiti skaitiniai: 1 Kar 3, 4-13; Ps 119

Evangelijos skaitinį komentuoja Virginija Mickutė

Gyvename be galo įdomiais laikais: sukūrėme ir įsigijome daugybę darbą palengvinančių ir laiką sutaupančių prietaisų, tačiau nebeturime laiko patiems svarbiausiems dalykams gyvenime ir esame apimti streso kaip niekad anksčiau. Tas stresas lyg koks sūkurys mus vejasi visur – namuose, darbe, atostogose, net ir tikėjimo bendruomenėje.

Tik krikščionio gyvenimas yra labiau panašus į maratoną nei į sprintą. Mums reikalinga ištvermė, kad iškovotume gerą kovą, baigtume bėgimą, išlaikytume tikėjimą, – kaip sako apaštalas Paulius (plg. 2 Tim 4, 7). Deja, paprastai atsidavę krikščionys labai gerai moka uoliai tarnauti, bet paskirti laiko poilsiui jiems dažnai būna neįveikiama užduotis. Taip ir dirbama savo sveikatos sąskaita iki emocinių perdegimų, bet dvasinei stiprybei (panašiai kaip fiziniam pasirengimui) vienodai reikalingos ir treniruotės, ir poilsis. Nė vienas negali dirbti be poilsio, nė vienas negali gyventi krikščioniškai, neatrasdamas laiko, kurį skiria tik Dievui.

Krikščioniško gyvenimo ritmas visada bus susitikimas su Viešpačiu „negyvenamoj nuošalioj vietoj“ ir tarnavimas žmonių minioms „turgaus aikštėse“. Savo gyvenimo naštų nepanešime be Jo pagalbos. Dievo darbų nepadarysime be Jo jėgos. Ir iš kur gausime tos jėgos, jei neieškosime tylos ir vienatvės Dievo akivaizdoje? Pranašas Izaijas mus drąsina: tyloje ir pasitikėjime glūdi jūsų galybė. Dievas laukia, kad apdovanotų jus malone. Išganymas visiems, kurie Juo pasitiki!

Sugrįžusiems iš misijos savo mokiniams Jėzus kalba apie poreikį pailsėti. Jis nereikalauja, kad mes, žmonės, būtume tuo, kuo nesame. Jėzus mato mūsų nuovargį, alkį, silpnumą. Kokia artima žmogaus vargui yra gailestingoji Dievo meilė! Mylėdamas Jis išsiunčia pailsėti pavargusius ir nevalgiusius savo mokinius. Mylėdamas Jis ir vėl tarnauja miniai žmonių, kurie yra lyg pasimetusios avys. Jėzus rūpinasi kiekvienu žmogaus poreikiu – jo kūnu ir jo siela. Jis vėl pradeda mokyti minią, o netrukus ją ir pamaitins, padaugindamas dvi žuvis ir penkis kepaliukus duonos.

Bernardinai.lt